Ar Jėzus - mano svečias?

Brangūs broliai ir seserys, muitininkas Zachiejus, sakė Jėzus, „irgi yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę.“ Dauguma iš mūsų yra girdėję apie šeimas, kuriose padorių ir pamaldžių tėvų mylimi bei gerai auklėjami vaikai staiga arba pamažu pasuka blogais keliais.

Kai kurie tampa priklausomi nuo įvairių kenksmingų dalykų arba įpročių. Kiti yra suvilioti arba priversti bendradarbiauti su nesąžiningais šeimininkais organizuoto nusikalstamumo tinkluose arba, kaip yra nutikę mūsų šalyje karo metu ir tarybiniais laikais, su engiančiais okupantais. Tai darydami tokie žmonės kartais tampa turtingi. Dirbdami nepadoriems šeimininkams, jie patys gali valdyti, manipuliuoti ir terorizuoti savo artimus. Tačiau jų žmogiškas ir dvasinis orumas yra dėl to giliai sužeistas, sužalotas ir itin silpnas.

Gal jie atrodo turtingi ir galingi, bet iš tikrųjų jie yra praradę Dievo vaikų laisvę. Jie tapo vergais. Išvadavimo jie ima ieškoti tik tada, kai supranta savo bėdą, kai nusižemina, trokšdami pamatyti tikėjimo akimis Kristų, Žmogaus Sūnų, kuris ateina jų ieškoti ir gelbėti. Tokia buvo, be abejo, muitininko Zachiejaus gyvenimo kelionė. Galime įsivaizduoti, kad jis užaugo pamaldžių žydų šeimoje. Būdamas protingas berniukas, jis greit išmoko ant mamos kelių skaityti psalmes ir giedoti Dievo šlovinimus. Su nuostaba ir dėkingumu kaip į dideles Dievo dovanas jis žiūrėdavo į pasaulio grožį ir žmones.

Žaisdamas su savo vargingesniais draugais, jis dosniai dalindavosi su jais iš namų atsineštu duonos kąsniu. Vėliau, kai užaugo, viskas pasikeitė. Jam pasiūlė dirbti muitininku. Jis sutiko, nes buvo sunkus laikas, pragyventi buvo nelengva. Būdamas gabus jis greit tapo viršininku. Muitininkai, kaip minėta praėjusį sekmadienį, tarnavo okupantams romėnams. Dėl to žydai jų bijojo, bet ir giliai smerkė, laikydami juos išdavikais.

Be to, muitininkai dažnai piktnaudžiaudavo savo autoritetu imdami sau daugiau negu vyriausybės nustatytus mokesčius. Štai kodėl jie buvo laikomi ne tik išdavikais, bet ir vagimis bei parazitais. Evangelijos tekstas, pabrėždamas Zachiejaus turtingumą, leidžia suprasti, kad jis nusipelnė panašių priekaištų, nesąžiningai ir savanaudiškai atlikdamas savo pareigas, negailestingai slėgdamas vargšus savo perdėtais reikalavimais. Godumas suviliojo Zachiejų ir po truputį jis prisirišo prie turto ir pinigų. Jis nebemokėjo nei grožėtis gamta, nei mylėti žmonių.

Jis ėmė žvalgytis žemės gėrybių tik tam, kad galėtų jas kuo greičiau pasisavinti, o savo artimus – išnaudoti ir gauti iš jų pelno. Jis tapo įtakingas, sumanus sėkmės vyras, turėdamas visa, ką galima įsigyti už pinigus. Tačiau jis buvo vienišas, nemylimas, nelaimingas. Zachiejus iš tikrųjų jau seniai troško išeiti iš savo prabangaus kalėjimo, iš priklausomybės turtui, bet nežinojo, kaip išsivaduoti. Jis žinojo, kad Jonas Krikštytojas nepasmerkė ateinančių pas jį muitininkų, bet tik juos ragino sakydamas: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta.“ Jis žinojo, kad neseniai Matas arba Levis, vienas iš jo pavaldinių Kafarnaumo muitinėje, viską paliko, kad sektų paskui Jėzų.

Apie patį Jėzų jis buvo nemažai girdėjęs. Sužinojo, kad jis kartais valgė su muitininkais ir kitais nusidėjėliais ir pasakojo vieną palyginimą apie muitininką, kuris buvo nuteisintas tik dėl vienos nuolankios maldos. O štai dabar jis sužinojo, kad Jėzus ateina į Jerichą. Zachiejus išėjo, labai trokšdamas Jėzų pamatyti. Tačiau prie gatvės, kur Viešpats turėjo netrukus praeiti, stovėjo minia tų vargšų žmonių, kuriuos jis buvo nuskriaudęs. Būdamas mažas, Zachiejus gatvės niekaip negalėjo matyti, ir gal žmonės, kurie jo nekentė, nenorėjo jo praleisti į priekį. Tada Zachiejus nuolankiai pripažindamas savo silpnumą, savo bejėgiškumą matyti Viešpatį, savo nesugebėjimą išeiti vienam iš savo priklausomybės, užbėgo į priekį ir įlipo į medį, kaip į dvylikos pakopų nusižeminimo kopėčias.

Tą akimirką prisiartino Jėzus. Zachiejus žiūrėjo į jį tikėjimo akimis. O Viešpats, pažvelgęs aukštyn su meile ir be jokių priekaištų, tarsi belsdamas į muitininko širdies duris tarė: „Zachiejau, lipk žemyn, nes šiandien man reikia apsilankyti tavo namuose.“ Su dideliu Šventosios Dvasios džiaugsmu Zachiejus nulipo ir priėmė Viešpatį pas save. Pradžioje minia buvo nepatenkinta, beveik papiktinta, bet Zachiejus jai surengė didžiulį priėmimą, duodamas pusę savo turtų vargšams ir pažadėdamas grąžinti keturgubai tiems, kuriuos buvo nuskriaudęs.

Per vieną akimirką šis muitininkas buvo išgydytas nuo godumo ir atgimė naujam gyvenimui Kristuje. Jis giliai džiūgavo įtikėjęs Dievą ir patyręs, kad „palaimingiau duoti negu imti“. Jis vėl tapo gyvu Abraomo Sūnumi, Dievo tautos pavyzdingu nariu. Jo namai tapo vieta, kur Bažnyčios slėpinys yra visiškai įgyvendintas, Dievo, gyvenančio su žmonėmis, slėpinys, solidarumo ir broliškumo tarp Dievo vaikų slėpinys. Jo namai tapo vieta, kur viskas yra visiems bendra ir kur visi turi tik vieną širdį, vieną sielą. Štai kodėl Zachiejaus istorija yra dažnai skaitoma per bažnyčių pašventinimo šventes.

Brangūs broliai ir seserys, sekdami Zachiejaus pavyzdžiu įgyvendinkime Bažnyčios slėpinį. Neprisiriškime per daug prie savo materialių, žmogiškų ir dvasinių gėrybių, bet priimkime visas Dievo dovanas atvirom rankom, kad galėtume nesavanaudiškai jomis dalintis su kitais, tarnaudami bendram gėriui. Šitaip mes gausime šimteriopai šioje žemėje ir pasieksime kartu amžinąjį gyvenimą. Amen.

T. Grigalius Casprini OSB