Ar pasiruošę praregėti?

„Rabi, kas nusidėjo?“– šiame klausime atsispindi senas stereotipas: manoma, kad kiekviena liga ar nelaimė yra bausmė už nuodėmes ir ji perduodama vaikų vaikams. Jeigu turime minty gimtąją nuodėmę, tuomet taip, bet jeigu individualią nuodėmę, tai šią nuomonę turime ryžtingai atmesti. Jėzus paneigė tiek aklo gimusio, tiek jo tėvų nuodėmingumą kaip aklumo priežastį.

Žinoma, tai visiškai nereiškia, kad Jėzus nepripažino ryšio tarp nuodėmės ir ligos. Jis gerai matė ryšį tarp blogio, nuodėmės ir kančios: labai dažnai vienų žmonių nuodėmės virsta kitų žmonių kančiomis. Tačiau žmonių kančių negalima priimti kaip Dievo bausmės už nuodėmes. Už prigimties ir moralės pažeidimus „keršija“ ne Dievas, o gamta. Jėzus ryžtingai sukyla prieš Senajam Testamentui būdingą kančios kaip Dievo bausmės už nuodėmes sampratą. Akivaizdu, kad net daugelį ligų ir nelaimių mes prisišaukiame patys. Pavyzdžiui, jaunystėje nesilaikydami ketvirtojo Dievo įsakymo, ardome darnius tėvų ir vaikų santykius ir vėliau stebimės, kad atsiranda nesantaika tarp kartų; nesaikingai valgydami ir gerdami ne tik pažeidžiame penktąjį Dievo įsakymą – Nežudyk, bet ir gadiname savo sveikatą.

Tačiau būna ligų ir nelaimių, kurios nekyla nei iš asmeninių, nei iš tėvų nuodėmių. Daugelis jų yra Dievo leidžiamos, kad mūsų nelaimėje pasirodytų Dievo galia ir gerumas. Be to, visiems išgydymams būdinga bendras dalykas – Dievas mums stebuklingu būdu atveria akis, mūsų dvasios akis. Dažnai pats kenčiantysis, Dievui stebuklingai sustiprinus tikėjimą, suvokia, kad jo kančia turi prasmę.

Evangelijoje minimas aklasis primena ir mūsų aklumą – negebėjimą tikėti į Dievą ir pasitikėti juo. Akivaizdu, kad kūno išgydymas yra priemonė paskatinti išgelbėti sielą. Jėzus aiškiai parodo, jog kentėti tenka ir nekaltai. Maža to, kartais Dievas leidžia kentėti, kad kenčiančiame žmoguje „apsireikštų Dievo darbai“. Kokie Dievo darbai pasireiškė aklojo išgydymo stebukle? Kad Jėzus yra pasaulio šviesa. Aklojo išgydymas tai patvirtino. Visos aklojo istorijos pagrindą atskleidžia pagydytojo žodžiai: „Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu.“ Išgydytajam Jėzus yra Pranašas ir Viešpats. O tiems, kurie nenori pripažinti Jėzaus dieviškumo, tenka užsispyrėliškai, lyg fariziejams, ginčytis neigiant bet kurį Dievo stebuklą. Tačiau tas, kas tiki Jėzaus dieviškumu, besąlygiškai priima Jėzų ir Jo mokymą kaip savo gyvenimo pagrindą. Tikėjimas suteikia žmogui naują požiūrį ne tik į Jėzų iš Nazareto, bet ir į savo gyvenimą, naują požiūrį į moralines vertybes, į visuomenės ir pasaulio gyvenimą. Jėzus aiškiai sako: „Aš atėjau į šį pasaulį , kad neregiai praregėtų.“ Šis naujas praregėjimas, naujas žvilgsnis privalo tapti kiekvieno tikinčiojo likimu. Ar mes tikime, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, Dievo pasiųstas į žemę, kad kiekvienas žmogus „praregėtų“?

Prašykime Viešpatį tokio regėjimo, kad pamatytume žmonių širdžių gelmes ir suprastume artimą. Kad pamatytume žmogų, koks jis yra, reikia būti pasiruošusiems priimti jį tokį, koks jis yra, o tai daug kainuos – reikės atsižadėti egoizmo, puikybės. Dievo malonei gauti reikia būti pasiruošusiems ko nors atsisakyti arba kai kurių savybių įgyti. Šiandien madinga būti išrankiam net tikėjimo dalykuose: „Aš tikiu, bet ne su viskuo sutinku...“; „Aš tikiu, bet ne viskuo“ – tai nėra joks tikėjimo išpažinimas. Visi šie „ne, bet“ padaro mus nepajėgius naujai pažvelgti į pasaulį, liekame neišgydyti nuo aklumo. Kartais žmonės šventvagiškai sako, jog Dievo nemato todėl, kad Jo nėra. Tačiau jie nepagalvoja, kiek daug žmonių nemato kitų žmonių skausmo, jų problemų, nors jie yra. Krikščionis yra tas, kuris moka matyti širdimi. Viešpats žiūri ne į žmogaus išorę, bet į žmogaus širdį. Širdies akys yra tikėjimas. Jis mums padeda pažvelgti į kito žmogaus širdį.

Tad kokie žmonės gali pamatyti Dievą? Atsakymą duoda pats Jėzus: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.“ Ir kai kreipiamės į Dievą prašydami: „Viešpatie, atverk man akis“, mums visa Evangelija atsako: praregėsi, jeigu apvalysi savo širdį nuo nuodėmių, kad ji taptų skaisti. Jėzus ne tik pagydo akląjį, bet ir suteikia jam tikėjimo šviesą, širdies šviesą, gyvenimo prasmę. Visa tai padeda žmogui palaikyti teisingus santykius su savimi, su kitais ir su Dievu. Jei esame praregėję, žiūrėkime į Viešpatį, į jo valią, į Dievo dovanas mūsų gyvenime, į išganymo darbus ir sakramentus.


Bažnyčios žinios Nr. 2 (440) 2017