Ar pažįstame savo Karalių?

Šiandien švenčiame Kristaus Karaliaus, Visatos Valdovo, šventę. Šio sekmadienio iškilme užbaigiami bažnytiniai liturginiai metai. Ištisus liturginius metus Evangelijos skaitiniais lydėjome Jėzų: nuo jo gimimo iki mirties ir prisikėlimo. Ir Evangelijoje girdime Viešpaties, teisiančio pasaulį, nuosprendį pagal visiškai kitokius, dieviškus įstatymus. Kristaus Karaliaus švente Bažnyčia liudija, kad Kristus yra taikos, teisingumo, meilės ir gailestingumo Karalius. Šėtonas šiandien nori, jog žmogus netikėtų Dievo meile ir jo gailestingumu, kad taptų ne artimą mylinčiu, bet iš artimo norinčiu pasipelnyti žmogumi.

Šiandien lengviau žmogui pasiekti Mėnulį, nei kitą asmenį priimti kaip brolį. Egzistuoja du pasauliai, du kosmosai: vienas didelis, begalinis, skirtingas nuo mūsų ir kitas mažas, telpantis mumyse pačiuose. Ši šventė yra dvasinė, ne politinė. Būtent tai nori akcentuoti Bažnyčia. Jėzus yra ne žemiškų turtų, bet sielų ir širdžių valdovas. Jo valdymo principai – meilė ir teisingumas. Jėzaus autoritetas augo jam visada būnant su žmonėmis, suteikiant jiems viltį, atleidžiant nuodėmes, stiprinant jų tikėjimą. Jėzus juos maitino, gydė, guodė, prikeldavo iš numirusių, jis gyveno jų vargais ir ašaromis.

Kokie jo Karalystės svarbiausi įstatymai? Jie surašyti Naujajame Testamente. Tai įsakymas mylėti visus ir niekam, net savo priešams nedaryti blogo. Kristaus Karalystės įstatymas yra meilė. Tai Kristaus Karalystės konstitucija. Dievas nenori laimėti jėga, jis nugali blogį gerumu. Dievas ant kryžiaus mus moko: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Dievas nori nugalėti žmogaus širdį meile ir gailestingumu. Kur jo Karalystė? Ji tarp mūsų, kai vykdome Dievo valią ir mylime vieni kitus; kai pamatome vargšus, neturtingus žmones; kai slaugome ligonius ir pamaitiname alkanus. Atsiminkime, tuomet Kristus Karalius yra arčiausiai mūsų. Kristaus Karalystė yra varguoliuose, nuolankiuose ir taikiuose, nusižeminusiuose ir persekiojamuose žmonėse.

Tačiau dažnai Jėzus yra tarp mūsų neatpažintas. Neatpažintas prašo mūsų įvairių dalykų: maisto, kai alkanas; drabužių, kai jam šalta; būti aplankytas ir pagalbos, kai serga... Ir taip vaikščios Kristus Karalius iki pasaulio pabaigos. Po to pasišauks mus pas save, kad atsilygintų mums už tai, ką jam gero padarėme. Vieni išgirs, jog jį pamaitino, kai buvo alkanas; kad aprengė, kai neturėjo drabužių; kad globojo, kai sirgo; kad mažyčiu vaikučiu priėmė į savo šeimą ir įsūnijo... Kiti gi – kad jam viso to nepadarė. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra pasaulio istorijoje: vienur jis ištroškęs, kitur badauja, dar kitoje vietoje dreba iš šalčio ar kalinamas ir niekinamas, štai gretimoje laiptinėje serga, o mūsų miestelyje neturi pastogės. Jis čia ir visur, tik mūsų nėra greta. Jis beldžiasi į mūsų širdis, tik mes esame kažkur išėję.

Dažnai būname užsiėmę kitais dalykais: varžomės dėl aukštų postų, karališkų pagerbimų pamiršę, jog viskam turi vadovauti Kristaus Karaliaus meilės įstatymas. Jėzus yra žmonių sielų reformuotojas, idant pakeistų tiek vidinį, tiek išorinį žmonių gyvenimą. Taigi Kristaus Karaliaus iškilmės svarbiausias klausimas: ar Jėzus karaliauja žmogaus viduje, tavo ir mano viduje, ar aš ir tu pripažįstame Kristaus karališkumą, išpažįstame Kristų gyvenimo vadovu, ar Kristus Karalius yra mano gyvenimo Viešpats? Kas karaliauja mano viduje, kas nustato mano gyvenimo tikslus ir prioritetus – Kristus ar kas nors kitas?

Mes galime gyventi prislėgti neturto, vargų ir rūpesčių, galime gyventi pašiūrėse ir lūšnose, galime gyventi pakeldami šimtus aukų ir atsižadėjimų, tačiau negalime gyventi be meilės. Kristų pripažinti Karaliumi neužtenka tik žodžiais. Į meilę atsakoma meile. Tai savo protu jam pirmenybę pripažinti ir savo valia visiškai paklusti. Tai kovoti dėl jo Karalystės žemėje, tai stengtis laimėti kuo daugiau žmonių jo meilės Karalystei. Mes meldžiame, kad ateitų Dievo teisingumo karalystė tiems, kurie kenčia socialinį neteisingumą, kad Viešpaties įstatymų laikymasis sustabdytų moralinį degradavimą. Teateinie meilės Karalystė į mūsų širdis, idant mylėtume vaikus, senelius, ligonius ir beturčius, visuose matydami Jėzų.

Bažnyčios žinios Nr. 10 (412)