Ar priešas yra mano artimas?

Mums atrodo, jog šio sekmadienio Evangelijos tekstas sunkiai suprantamas. Mums duoti tokie įsakymai, iš kurių krikščionybės priešininkai amžiais tyčiojasi. Neneigsime, kad ir patiems krikščionims nelengva juos vykdyti. Atkreipkime dėmesį į tai, kad Jėzus niekur nekalba apie nesipriešinimą blogiui.

Evangelija neneigia teisės gintis, tačiau nenori, kad gynyba pavirstų kerštu ir neapykanta. Meilė kuria ir stato. Neapykanta – griauna ir žudo. Kodėl priešus reikia mylėti, paaiškina meilės apaštalas Jonas: „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio“ (1 Jn 3, 15).

Išganytojas atėjo žemėje atkurti Dievo karalystės, kurią buvo sugriovusi neapykanta. Jis skatina žmones keisti savo širdis į kuriamąją galybę, į meilę, todėl, įsakydamas mylėti, uždraudžia net priešų neapykantą: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mt 5, 44–45). Šiose Evangelijos eilutėse yra visa Kristaus skelbiamo mokslo naujovė ir esmė, nurodanti, kaip ir kodėl būtent taip turime elgtis. Evangelija neneigia priešo egzistencijos. Krikščionis nėra asmuo, kuris neturi priešų. Tačiau Evangelija siūlo priešą nugalėti gerumu. Tomas Kempietis mums atveria akis sakydamas: „Net Kristus turėjo priešų ir asmenų, kurie prieš jį murmėjo; kaipgi tu nori, kad visi tebūtų tik draugiški ir prielankūs.“

Kuomet Jėzus siūlo atsukti kitą skruostą, daugeliui atrodo, jog tai kapituliacija ir silpnumas. Tačiau kodėl mažai kas pastebi, jog daugeliu atvejų, kad atsuktume kitą skruostą, reikia didvyriškumo. Juk kiekvienas žmogus, besistengiantis nutraukti seną priešiškumą ir neapykantą, rizikuoja būti sumuštas abiejų prieštaraujančių pusių. Tikroji pergalė yra ne tai, kad mes parblokštume savo priešus ant žemės ir sutryptume juos, bet kad iš priešo padarytume savo draugą, kad tuo būdu panaikintume pačią neapykantos ir priešiškumo šaknį. Taip nugalėti ragina tikinčiuosius apaštalas Paulius: „Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats. Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 17–21).

Mes turime suprasti, kad Jėzus mums siūlo pačias normaliausias elgesio taisykles: neužsispirti, nepykti, atleisti įžeidimus. Kristus liepia neskirstyti žmonių į savus ir priešus. Niekas taip nesutrikdo mūsų priešų, kaip kantrybė ir nuoskaudų atleidimas. Mylėti priešą nereiškia apsimesti, tarsi jis nieko blogo nepadarė. Tačiau krikščionis privalo padėti priešui, kaip žmogui, praregėti ir pamatyti jo daromą blogį. Jeigu mylime tik tuos, kurie mus myli, tuomet mes uždarome meilę siaurame žmonių rate ir kliudome mūsų meilei keisti pasaulį, keisti žmonių tarpusavio santykius.

Tačiau santykiuose su Dievu taip nėra. Iš Dievo už dyką gauname gailestingumą, nes Dievas yra gailestingas tau ir man. Ir šis už dyką gautas gailestingumas įgalina tave ir mane būti gailestingus kitiems. Todėl ne savo širdies gelmėse ieškokime gailestingumo ir atleidimo kitiems, bet Dieve.

„Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6, 14–15). Atleidimas rodo, kad pasaulyje meilė yra stipresnė už nuodėmę. Kristus mus išmokė kerštą nugalinčios maldos: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas“ (Lk 11, 4). Kaip paguodžiančiai skamba nuodėmingai sielai šie žodžiai: „Palaiminti gailestingieji, jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7).

Kas nepavargsta mylėti, tas keičia savo gyvenimo istoriją – šeimos, draugų, kaimynų, bendradarbių istoriją, tarpusavio santykius. Dėka šių santykių kaitos ir vyksta didžioji visuomenės revoliucija – visuomenės krikščioninimas ir humanizacija. Ir nors daugelio krikščionių vardai nebus įrašyti į didžiąsias žmonijos istorijos knygas, tačiau jų meilė atnaujins žmonių santykius ir tai bus „krikščioniškoji revoliucija“.

 

Bažnyčios žinios Nr. 1 (439)