Asmuo - Meilė

Kaip žinome, Sekminių dieną ypatingai garbinama Šventoji Dvasia. Reikėtų paklausti, kas iš tikrųjų yra ši Dvasia? Žinoma, nesame panašūs į tuos šv. Pauliaus Efeze sutiktus vyrus, kurie, jau įtikėję Kristų, dar nežinojo, kad yra Šventoji Dvasia. Ji mums yra duota, ji gyvena mumyse. Mes galime pajusti jos artumą ir įkvėpimus. Bet kartais mūsų protui labai sunku įsivaizduoti Šventąją Dvasią arba tiesiogiai, sąmoningai palaikyti su ja asmeninius santykius.

Dėl įvairių priežasčių Šventoji Dvasia mums dažnai atrodo pasislėpęs Dievas, nežinomas dieviškasis Asmuo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad net pats Šventosios Dvasios vardas nepadeda mums geriau suprasti, kas ji yra. Šis pavadinimas neatskiriamai atitinka visą dievystę: Dievas – Tėvas ir Sūnus irgi yra Dvasia; abu yra Šventi. Aišku, kad Tėvo ir Sūnaus asmeninės savybės yra prieinamesnės mūsų suvokimui. Jėzus, įsikūnijęs Dievo Sūnus, gyveno tarp mūsų, jis turi žmogišką veidą; Evangelija perteikia jo žodžius ir gestus. O kai Jėzus kalba apie savo Tėvą, mūsų žemiškosios tėvystės patirtis mums padeda suprasti, apie ką jis kalba.

Kita vertus, minėdamas Šventąją Dvasią, Raštas dažniausiai vartoja simbolius, kaip antai balandį, patepimą, ugnies liežuvius, vėją arba kvėpsnį, gyvąjį vandenį. Iš to gali susidaryti įspūdį, kad Dvasia yra veikiau beasmenė Dievo jėga, negu atskiras dieviškasis Asmuo. Tačiau šis klaidingas įspūdis yra pataisomas kai kuriose svarbiose Naujojo Testamento vietose. Kristus sako, kad jam iškeliavus Tėvas atsiųs Dvasią kaip „kitą Globėją“; tai reiškia, kad Šventoji Dvasia yra Asmuo kaip Jėzus. Dvasia pažįsta slapčiausias Dievo širdies paslaptis. Ji elgiasi tarp žmonių su karališka laisve liudydama, spręsdama apaštalavimo klausimus, pūsdama arba kvėpdama kada ir kur nori, žadindama šlovinimo bei užtarimo maldas su neišsakomais atodūsiais. Ankstyvosios Bažnyčios liturginiai kreipiniai mini ir šlovina Šventąją Dvasią kartu su dviem kitais dieviškaisiais Asmenimis, pačiam Kristui įsakant teikti krikštą „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Trejybės viduje Šventoji Dvasia yra Tėvo ir Sūnaus bendrystės ryšys. Nuo amžinybės Tėvas save pažįsta ir išreiškia Sūnuje, kuris yra jo Žodis ir tobulas paveikslas.

Tėvas ir Sūnus myli vienas kitą, o Šventoji Dvasia kaip trečiasis Asmuo išreiškia šią meilę ir dovaną. Kaip rašė popiežius Jonas Paulius II: „Ji yra Asmuo – Meilė. Ji yra Asmuo – Dovana.“ Jos uolus ir veiksmingiausias troškimas – viską nuskaidrinti ir perkeisti į meilę, visus suvienyti ir vesti pas Tėvą per Jėzų Kristų.

Pradžioje ji artinasi prie mūsų sielos labai švelniai, niekada savęs neprimesdama. Jeigu mes Šventąją Dvasią atstumiame, ji greit nuliūdusi atsitraukia. O jei trokštame ir karštai meldžiame jos atėjimo, užeina pas mus kaip deganti liepsna ir kaip srauni gyvojo vandens upė. Į mūsų širdį Dvasia įlieja Dievo meilę, Kristaus meilę, kuri žadina mus gyventi nebe sau, bet tam, kuris už mus mirė ir buvo prikeltas. Šventosios Dvasios galia gebėsime giliau suvokti dieviškuosius slėpinius ir šlovinti Viešpatį pačia Dievo kalba. Dvasia mums taip pat duos išminties ir gailestingumo žodžių paguosti žmones ir atsakyti į jų esmingiausius gyvenimo klausimus.

Yra aišku: visos malonės, visi pašaukimai kyla iš Dvasios. Jos atsiuntimas apaštalams ir Bažnyčiai yra svarbiausias ir puikiausias Kristaus mirties ir prisikėlimo vaisius. Velykų laiko pabaigoje prašykime su Marija – trečiojo dieviškojo Asmens sužadėtine ir tobulu paveikslu – malonės visada priimti Šventosios Dvasios šviesą ir džiaugsmą.

Bažnyčios žinios Nr. 5 (443)