Atleidimo iššūkis

Sir 27, 30 – 28, 7: Atleisk savo artimui, ką jis tau kaltas, tada tu ir sau atleidimą išmelsi
Ps 103, 1–2. 3–4. 9–10. 11–12. P.: Viešpats – švelnus, maloningas, neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo.
Rom 14, 7–9: Ar gyvename, ar mirštame, – mes esame Viešpaties
† Mt 18, 21–35: Aš nesakau tau atleisti iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų


Jėzus dosniu gailestingumo požiūriu viršija bet kokias Senojo Testamento judaizmo nuostatas. Septyni – nuo seno galiojęs pakankamas atleidimo kartų skaičius. Tarsi limitas, kurį išnaudojęs, gali širdį užverti troškimui atleisti. Jėzus, minėdamas septyniasdešimt septynis atleidimo kartus, primena būtinybę nuolat, visada, be galo laikytis gailestingumo nuostatos. Tokio kelio pagrindinis motyvas – viskas tau yra padovanota, atleistos daug didesnės skolos. Jėzaus palyginime randame mažų ir didelių dalykų sugretinimą. Talentas – tai stambiausias piniginis ir svorio matas, maždaug 6000 denarų. Denaras – vienos dienos darbininko užmokestis. Kad žmogus uždirbtų vieną talentą, reikia daugiau kaip šešiolikos metų kasdienio darbo be jokių laisvadienių. Tai daugeliui žmonių labai didelė suma. Ką jau kalbėti apie tūkstantį ar dešimt tūkstančių talentų. Galbūt tiek galėtų uždirbti koks apsukrus, ne visai sąžiningas turtuolis, pirklys ar verslininkas? O karaliui gal tai menkas turtas, kurį galima lengvai dovanoti?

Evangelijoje aprašytam valdovui svarbus ne tiek pats turtas, skola, o tai, kokią pamoką iš parodyto dosnumo išmoko apdovanotas tarnas. Dosnus valdovas nurašė milžinišką skolą. Taip ir Dievas atleidžia žmogaus skolą, kurios neįmanoma jokiomis žmogiškomis jėgomis grąžinti. Mūsų netinkamų, nuodėmingų pasirinkimų padaryti nuostoliai – milžiniški, net pačiomis geriausiomis mūsų pastangomis neištaisomi, sužeidę daugybę žmonių, išardę nemažai santykių ir sužaloję Dievo kūriniją. Valdovas įvertina ne tik tai, ką savo tarnams suteikia ir koks jam pačiam nuostolis. Jam svarbi ir skolininko laikysena. „Visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai“ – tai kvietimas nelikti abejingiems, pasikliauti visų žmonių valdovo maloningumu ir dosnumu. Tikra malda kils iš jautrios ir nuolankios širdies, kuri norės keistis. Tokia ji turi likti visada. 

Tačiau tarnas neturėjo jautrumo dovanoti daug mažesnį jam padarytą nuostolį. Reikalavo aklo teisingumo, kur reikėjo kantrybės, dosnumo. Gailestingumo grandinė nutrūko. Dėl nedėkingo tarno pasirinkimo nusiminė kiti tarnai. Jų liūdesys – tikras solidarumas su dosniu karaliumi. Tai nuoskaudos išgyvenimas dėl kito asmens širdies kietumo, abejingumo, aklumo. 

Kaip tu elgiesi su kitais, taip ir su tavimi bus pasielgta. Šis palyginimas apie gausius valdovo duotus talentus išleidusį tarną primena, kad žmogus dosniai apdovanotas paties Kūrėjo. Dažnas nė neįvertina dovanai gautų talentų, galimybių, kuriomis pasinaudoja, kad išlavintų savo gabumus. Daugeliui atrodo, jog tai, ką turime, yra mūsų pačių pastangų, kūrybingumo, apsukrumo, darbštumo rezultatas. Žmogus gyvena ir nesijaučia ne tik kam nors skolingas, bet ir nesupranta, kam reikėtų padėkoti. Dėl to verta dažnai prisiminti apaštalo Pauliaus žodžius: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, ar mirštame, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame.“ Visas mūsų gyvenimas, darbai, santykiai turėtų mus vesti prie paties Dievo. Žmogaus išgyvenama atleidimo kitiems nuostata – tai Dievo gailestingumo atspindys, žmogaus asmeninis atsakas į Viešpaties parodytą dosnumą. Kas nesistengia dovanoti, net nesvarsto apie tokios galimybės reikalingumą – nepriima su dėkingumu to, ką Viešpats taip apsčiai jam suteikia. Atleidimas prasideda nuo tiesos įvertinimo. Tai ne tik padarytų nuostolių apžvalga, bet ir atviras požiūris į save, į kitą žmogų Dievo akivaizdoje. Kodėl negaliu atleisti, kas trukdo, kursto pyktį, skatina keršyti? 

Atleidimas – ilgas kelias, tarsi laiptai, kuriais vis kopiame. Kartais atrodo, jog jau pasiekėme tikslą, bet ir vėl reikia pradėti iš pradžių, nes skolininkas iš naujo užkliudė žaizdą, draugas atgręžė nugarą. Mes pernelyg prisirišę prie savo nuoskaudų, net ir prie nedidelių skolų, kurias padarė kiti. Atleidimo kelyje kopti į tikslą padeda nuostolių, neteisybės, skolos atskyrimas nuo to, kuriam esame kviečiami atleisti. Dovanojimas skirtas ne skolai pateisinti, bet žmogaus vertei ir artimo meilei paliudyti. 

 

parengė. kun. S. Bužauskas
Bažnyčios žinios Nr. 8 (446)