Atsigręžti ir padėkoti

Kiekviena Eucharistija yra dėkojimas. Skaitant šiandienos liturgijos Evangeliją, sukrečia tai, kad tik vienas iš dešimties Jėzaus pagydytų raupsuotųjų sugrįžo pasakyti „ačiū“. Padėka Dievui – tai mūsų sielos išraiška, tai dvasinis veiksmas. Dėkingumu persmelktas tikėjimas skatina mus liudyti tikėjimą kitiems žmonėms.

Jėzus leidžiasi į kelią. Kelionė – ilga ir lėta, todėl per ją įvyksta daug susitikimų, o jautrus dėmesys sutiktajam kiekvieną susitikimą paverčia svarbiu įvykiu. Ir štai dešimt raupsuotųjų, tikra skausmo ir nevilties bendruomenė, netikėtai išdygsta Jėzui prieš akis.

Vos tik juos išvydęs, Jėzus, nelaukdamas nė akimirkos, dar nė neišgirdęs jų skundo, trokšta juos pagydyti. Jo meilė skuba, nelaukia, pralenkia laiką, paankstina įvykius. Jėzus – mylintis ganytojas, kuris eina į dykumą ieškoti pražuvusios avies; tėvas, bėgantis pasitikti žingsniuojančio sūnaus. Žmogiškojo skausmo akivaizdoje išryškėja trys Kristaus veikimo aspektai: pamatyti, sustoti, paliesti, bent švelniu žodžiu.

Išvydus raupsuotųjų skausmą, norisi kuo greičiau padaryti gera: jie neturi daugiau kentėti nė akimirkos. Skubėkime ir mes mylėti – juk žmogaus gyvenimas toks trumpas! Tikra meilė skuba visada. „Eikite!” – tarė Jėzus. Beeidami jie pasveiko. Taigi pasveiko ne tuomet, kai atkako pas kunigus, bet dar eidami. Pasveikimas prasideda su pirmuoju žingsniu, kuris žengiamas, įtikėjus Jėzaus žodžiais.

Devyni raupsuotieji pagyja ir daugiau nieko apie juos nežinome. O dešimtasis, paskutinis eilėje, samarietis, svetimtautis, sustoja, apsisuka ir sugrįžta atgal, nes nujaučia, kad jo pasveikimas atėjo ne iš kunigų, bet iš Jėzaus; ne dėl taisyklių ir apeigų laikymosi, bet dėl santykio su Išganytojo asmenybe. Pagydytas raupsuotasis neatlieka jokio ypatingo veiksmo: jis tik sugrįžta, šlovina Dievą, parpuola priešais Jėzų ant kelių, nuoširdžiai dėkoja ir užkrečia aplinkinius savo džiaugsmu.

Evangelija dar sykį mums kalba apie svetimtautį samarietį kaip apie tikėjimo pavyzdį: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave!”. Tikėjimas, kuris išgelbsti – tai ne žodinis išpažinimas, ne parengtos formuluotės, bet iš širdies kylantys veiksmai: sugrįžimas, džiugesio šūksnis, Jėzaus kojų apkabinimas. Po to prasideda liudijimas, misija. Po žodžių ateina veiksmai, skirti priartinti ir kitus žmones prie Dievo. Pasakojimo  centre – tikėjimas, kuris išgelbsti. Visi dešimt raupsuotųjų įtikėjo Jėzaus žodžiu, pasitikėjo, leidosi į kelią ir buvo išgydyti. Bet tik vienas buvo išganytas. Viena yra būti pagydytiems, kita – būti išganytiems. Pasveikus užsiveria žaizdos, prasideda naujas gyvenimo pavasaris. Išganytas atrandi patį šaltinį, įžengi į Dievą, o Dievas įžengia į tave, ir sužydi visas tavo gyvenimas. O žiedai skleidžia aplinkui nuostabų savo aromatą.