Dievas yra arti

 

 
Job 7, 1–4. 6–7: Blaškaus kol sutemsta
Ps 147, 1–2. 3–4. 5–6. P.: Garbink Viešpatį! Jis gydo sužeistas širdis.
1 Kor 9, 16–19. 22–23: Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!

† Mk 1, 29–39: Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis

Kam nepažįstamas gyvenimo trapumas ir laikinumas? Visi susiduriame su savo ar kitų žmonių ligomis. Jobo knygoje žmogaus gyvenimas lyginamas su vėjo dvelkimu (plg. Job 7, 7) – tai, kas labai nepastovu, laikina ir net neapčiuopiama. Apmąstant tokią žmogaus gyvenimo viziją, gali apimti neviltis. Ją blaškome kaupdami gėrybes, siekdami pripažinimo, galios arba be saiko linksmindamiesi. Gyvenimas – tai nuolatinis blaškymasis ieškant prasmės ir tikslo. Laimingas, kas anksti juos atranda. Apaštalas Paulius skelbia Evangeliją kaip gyvenimo šansą, kaip išsigelbėjimą iš nevilties ir nusiminimo. Gyvojo Dievo patirtis verčia ne tik išmokti nuolankumo, pačiam rinktis gyventi pagal Evangeliją, bet ir ją nešti kitiems, kad kuo daugiau žmonių būtų laimėta Dievo Karalystei (plg. 1 Kor 9, 19).

Jėzui gerai pažįstamas žmogaus gyvenimo dramatiškumas. Kur tik jis eidavo – visur buvo apstu ligonių, demonų varginamų žmonių, netekčių. Ligas ir demonų blogį Jėzus sutramdo asmeniškai prisiliesdamas prie sergančio žmogaus. Jam nieko nereiškė tarti žodį, kad viso pasaulio ligoniai ūmai pasveiktų, ir taip būtų įvykę. Tačiau Jėzus nėra stebukladaris. Jam daug svarbiau keisti žmonių širdis, siekti ne stebuklo šiam laikinam pasauliui, bet santykio, kuris galios ir amžinybėje. Jėzus užeina į Simono ir Andriejaus namus, pakelia už rankos karščiuojančią uošvę ir taip išreiškia savo artumą, asmeninį rūpestį, kurio neužmiršo tame įvykyje dalyvavę žmonės. Jėzus gelbėja, pakelia iš ligos labai asmeniškai, nes pažįsta žmones ir jų istoriją. Pakelia ir gelbsti žmones ne tam, kad jie užsidarytų ir džiaugtųsi sau vieni, bet kad tarnautų kitiems, bendradarbiautų. Išlaisvinimo ir išgydymo veiksmais Jėzus ne tik byloja, kas jis yra, – galintis nugalėti bet kokio blogio apraiškas, bet ir liudija Dievo kaip neribotos galybės artumą žmogui. Taip per visus savo stebuklus iš anksto skelbia prikėlimo iš mirties galią. Žinia apie išgydymus, grąžintą sveikatą išplito žaibiškai, visas miestas susirinko prie Jėzaus ir sugabeno visus ligonius. Dideli ženklai neišvengiamai turėjo sėti klausimą: kas yra šis, galintis padaryti tokius darbus? Demonai, kurie Jėzaus dieviška galia turėjo palikti varginamus žmones, žinojo, kas Jis, nes jų pažinimas visiškai kitoks nei žmonių. Demonai priklauso dvasiniam pasauliui ir pažįsta Dievą, tačiau yra sukilę prieš jį kaip maištininkai, nepritariantys jo planams. Jėzus draudžia demonams kalbėti ir skelbti, kas jis yra, nes jie nepasako visos tiesos, ją iškreipia, skelbia netinkamu būdu. Piktasis siekia atitraukti Jėzų nuo kelio į kryžių ir prisikėlimą, paskelbdamas Jėzų kaip Mesiją ties padarytais stebuklais. Taip būtų tik garbės triumfas. O Jėzus atėjo tarnauti iki kryžiaus mirties ir taip įprasminti kiekvieno vargą, skausmingą dalią, neviltį, sunkumus. 

Jėzui žemiškame kelyje reikėjo būti Tėvo akivaizdoje, klausytis ir patirti palaikymą – tų maldos momentų, kuriuose būtų tarsi labiau išgyvenama visa apimanti Tėvo ir Sūnaus vienybė. Be nuoširdžios, kantrios ir atviros maldos ir mes sunkiai pakelsime savo gyvenimo iššūkius, darbus, keblius santykius bei laikinumą. Tam yra Jėzaus pavyzdys ir visa Evangelijos žinia, kurią esame kviečiami priimti, kad savo gyvenimą laimėtume amžinybei.

Parengė kun. Saulius Bužauskas
Bažnyčios žinios Nr. 1 (451)