Drąsos! Tai Aš!

Daug įvairių skausmų, pagundų ir sunkumų tenka kiekvienam žmogui patirti žemėje. Jei jis visa tai pakelia, visam tam atsispiria, iš tiesos kelio neiškrypsta ir nuo Dievo neatsitraukia, tuomet parodo didelį dvasios atsparumą. Tas dvasios atsparumas nėra viena kokia dorybė, bet daugelio dorybių sutartinis veikimas. Mirties pavojams, pavyzdžiui, padeda atsispirti narsumas; nuliūdimui – kantrybė; girtavimui – blaivumas; tuštybei – dvasios kilnumas. O kokiam sunkumui padeda atsispirti ištvermė? Ši dorybė padeda ištverti tuose dalykuose, kurių mūsų prigimtis nemėgsta. Tikri sunkumai prasideda tada, kai žmogus patenka į skaudžias ir sunkias sąlygas, būtent tokias, kurių mūsų prigimtis nemėgsta, nuo kurių verčia bėgti. Jei nuo jų nebėgame, bet einame tolyn, kęsdami tuos sunkumus ir siekdami užsibrėžtų tikslų, pradedame rodyti ištvermės dorybę. Ištvermė pasireiškia tik tada, kai žmogus atlaiko ilgalaikį sunkumą ir nuovargį, nenukrypdamas nuo savo kelio. Tarp daugelio įvairių ištvermių, mums rūpi toji ištvermė, kuri padeda artintis prie Dievo ir nenukrypti nuo tarnavimo jam.

Pirma, žmogui reikia tam tikro tvirtumo, kuris suteiktų galią išsilaikyti doros kelyje ir nenukrypti nuo jo. Antra, žmogui reikia pasiryžimo kovoti su pagundomis ir visais pavojais, kurie naikina dvasios gyvenimą. Čia ypatingo pastiprinimo suteikia sakramentai, įvairūs pamokymai ir apeigos – visa tai, kas kelia troškimą ištvermingai krikščioniškai gyventi. Trečia, Krikštu gauta ir sakramentais palaikoma pašvenčiamoji malonė suteikia žmogui jėgų atsispirti kasdienėms pagundoms. Tačiau yra pagundų, gyvenimo aplinkybių ir valandų, kurios veikia žmogų taip, kaip audros medžius, jos nulaužia arba iš šaknų išrauna stipriausią žmogų. Lyg vandenyno bangos paskandina žmogaus gyvenimo laivelį. Tuomet niekas daugiau išgelbėti negali, kaip tik vienas Dievas. „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Ištvermei reikia drąsos ir tikėti į Dievą.

Todėl visų pirma būtina saugoti ir tvirtinti tikėjimą. Kartais žmonės paskubomis neatsakingai pasako: „Praradau tikėjimą“, lyg būtų pametę keletą litų ar akinius. Mielieji, argi galima pamesti tikėjimą lyg pirštines, lyg skrybėlę pūstelėjus vėjui? Koks tada buvo tas tikėjimas, jei taip greitai jį praradai? Pažvelkime į kalnakasius, šachtininkus. Jie virš savo šalmų turi pritvirtintus prožektorius, kurie apšviečia jiems kelią. Giliai po žeme pirmiausia reikia šviesos norint sėkmingai pasiekti paviršių. Taip kiekvienam krikščioniui būtinas tikėjimas, kuris apšviečia ir įvertina gyvenimo kelią ir jo pavojus. Tačiau kalnakasiui vien šviesos per maža, kad išliktų gyvas. Jis turi ir pats saugotis. Neiti ten, kur tyko griūties pavojus. Krikščionis turi suprasti, jog tikėjimas nėra skėtis, apsaugantis nuo gyvenime gresiančių nelaimių. Tikėjimas – tai jėga, tai ištvermė, tai tikslas, dėl ko mes gyvename. Kaip kalnakasiui giliai po žeme reikia oro ir radijo ryšio su paviršiumi, taip tikinčiajam būtina malda. Maldos galybė yra taip didelė, kad ja galime iš Dievo gauti tai, ko neįstengiame laimėti jokiu geru darbu.

Šventųjų gyvenimo pavyzdžiai mums aiškiai pasako, kad ne tas būna išganomas, kuris gražiai pradeda, bet tas, kuris gražiai baigia. Gerasis latras ant kryžiaus, šv. Magdalena, šv. Paulius, šv. Augustinas ir daugelis kitų šventųjų buvo blogai savo gyvenimą pradėję, žengė pražūties keliais, bet Dievo malonė pastojo jiems kelią pražūtin ir sugrąžino į išganymo kelią. Ir nors išbandymų teisingame kelyje buvo labai daug, Dievo malonės padedami, jie ištvėrė iki galo, gražiai užbaigė savo gyvenimą ir paliko neišdildomą Viešpaties gailestingumo paminklą. „Bijoki Dievo, kuris yra aukščiau visko, tada tau nereiks bijoti jokio žmogaus“, – sako šv. Augustinas.

Gyvenimo išbandymai lyg šėlstanti jūra. Pasak šv. Augustino, „mums būtina būti valtyje. Medžio padedami, perplauksime jūrą. Ir tas medis, nešantis mūsų silpnumus, yra Viešpaties kryžius, kuriuo esame pažymėti ir kuris mus saugo gyvenimo audrų metu.“ Viešpatie, mes neprašome stebuklų, idant galėtume gyvenimo audrų paviršiumi vaikščioti, meldžiame ištvermės išlikti gerame.

Bažnyčios žinios Nr. 7 (409)