Garstyčios grūdo tikėjimas

Spalį pradedame ypatingąjį Misijų mėnesį. Šio sekmadienio liturgijoje leiskimės, kad Kristus mus vestųsi kaip mokinius, trokštančius augti tikėjimu. Didesnis tikėjimas leis mums atsiverti ir atsinaujinus kaip misionieriams skleisti pasaulyje išganingą Dievo žodį.

Šiandienos Evangelijoje pateikiama svarbi įžvalga apie tikėjimą, taip pat trumpas palyginimas, vaizduojantis mūsų, kaip Dievo tarnų, vaidmenį. Šie du skirtingi pamokymai eina po įpareigojančios Jėzaus ištarmės apie nuodėmę ir atleidimą, o toliau veda prie pasakojimo, kaip Jėzus prie vieno samariečių kaimo išgydo dešimtį raupsuotųjų. Apmąstydami krikščioniškąją misijų užduotį, įsijauskime į mokinių (čia jie vadinami apaštalais) maldavimą prašant Jėzaus: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk 17, 5). Į prašymą padidinti tikėjimą Jėzus atsiliepia kviesdamas dar toliau, leisdamas suprasti, jog tikėjimas veikia ne pagal įprastinius žmogiškuosius kriterijus, o žmogiškajam žvilgsniui atrodo nesuvokiamas, panašiai kaip šilkmedis jūroje. Tikėjimas yra gilus pasitikėjimas Dievu ir Jo veikimo būdu. Veikiausiai kiekvienas misionierius yra patyręs Dievo veikimo vaisius tokiomis aplinkybėmis, kai atrodė visiškai neįmanoma sulaukti jokių rezultatų. Šiandienos Evangelijoje pateikiamas iššūkis tikėti į Dievą pranokstant žmogiškąją logiką ir tai, kas įmanoma, taip vienijantis su Dievo mintimi, vaizduote, logika ir širdimi.

Šventasis Lukas vadina „apaštalais“ tuos Dvylika, kuriuos Jėzus išsirinko savo tarnystės pradžioje. Apaštalai reiškia „pasiųstieji“. Šie apaštalai yra oficialūs Prisikėlusiojo Gerosios Naujienos liudytojai. Šia prasme jie turi turėti pakankamą tikėjimą į Jį. Jie yra Jėzaus mokymų ir stebuklų privilegijuoti liudytojai (plg. Lk 18, 31), taip pat ir trapūs žmonės, kaip mes visi, varginami abejonių ir tikėjimo stygiaus. Štai todėl jie malda kreipiasi į Jėzų: „Sustiprink mūsų tikėjimą.“

Ko iš to galime pasimokyti mes, nūdienos „siunčiamieji“? Turime nuolankiai pripažinti, kad mums labai trūksta tikėjimo mūsų pasaulio evangelizavimo misijoje. Neįmanoma turėti tikėjimą, įstengiantį kilnoti kalnus, jei mums trūksta esminio tikėjimo į Viešpatį Jėzų, į prisikėlusį Jėzų, gyvenantį mumyse, savo Bažnyčioje. Esminis dalykas – turėti apaštalų nuolankumą ir nepaliaujamai maldauti Viešpaties, kad Jis ateitų į pagalbą.

Per kiekvieną Eucharistiją ir prašykime tikėjimo, kuris būtinas, kad sutiktume Jį gyvą mūsų gyvenime ir pasaulyje. Tik nepaliaujama malda, kuri yra misijos siela, daro įmanomą tokį tikėjimą. Jėzus toliau tęsia sakydamas, jog atlikę Dievui visa, kas buvo liepta, turime tarti: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti.“ Šiuo hiperbolizuotu pavyzdžiu pedagogiškai siekiama mokinį misionierių atversti į tikėjimo logiką: svarbu ne jo tarnystės naudingumas ar veiksmingumas, bet tikėjimo vaisingumas, kylantis iš bendrystės su Jėzumi. Tikintysis perkeičiamas Meilės, kuriai jis atsiveria tikėjimu. Šventasis Paulius gali ištarti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Jis gyvena ir Jis kaip misionierius veikia per savo mokinius.

Kad tikėjimas mumyse galėtų augti, turime vis labiau atsiduoti Šventosios Dvasios veikimui, ne tik bendrai kaip Bažnyčia, bet ir asmeniškai. Dvasia veikia mumyse ir per mus. O Viešpats pasiekia toliausius žemės pakraščius.