II Gavėnios sekmadienis


Klausyti Sūnaus

Ant Taboro kalno apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas susižavėję žiūrėjo į atsimainiusį savo Mokytoją. Jo neapsakomo grožio paveikti, jie užmiršo viską: ir pakalnėje paliktus draugus, ir savo kasdienius darbus, ir tą ateitį, kuriai juos ruošė Jėzus. Jie jautė, kad jiems čia gera be galo, be krašto. Tad šv. Petras sušuko: „Viešpatie, gera čia mums būti!” (Mt 17, 4), ir tuojau pasiūlė savo Mokytojui visada čia pasilikti ar bent dažnai čia ateiti. Tačiau atsakymo į tai jis negavo jokio. Bet to dar maža. Dar jam nespėjus nutilti, ūmai viskas pradingo, ir prieš apaštalus tebuvo Jėzus, toks, kokį jie kasdien matydavo. Šv. Petras atsakymo nesulaukė ne dėl to, kad būtų prašęs ko negero, bet tik dėl to, kad regėjimo paveiktas, užmiršo, kaip reikia teisingai žiūrėti į šį pasaulį.

Mes tokių regėjimų kaip šv. Petras negauname bet, deja, į šį pasaulį žiūrime ne taip, kaip privalome. Pirmiausia, gerai žinokime, jog šis pasaulis yra anaiptol ne pastovios laimės vieta. Pagal Dievo mintį, jis toks turėjo būti. Deja, pirmoji žmogaus nuodėmė viską sugadino. Ir taip, Adomui nupuolus, ši žemė iš džiaugsmų sodo tuojau pavirto į prakaito, vargų, skausmų ir mirties slėnį. Ir būtent nuo tada ji mums jau tokia buvo, yra ir bus iki pasaulio pabaigos. Ir nors mūsų Atpirkėjas Viešpats Jėzus dvasios gėrybių mums gausiai grąžino, tačiau tikros laimės šiame pasaulyje Jis mums nežadėjo. Kaip tik atvirkščiai. Tiek savo žodžiais, tiek savo pavyzdžiu Jėzus aiškiai parodė, jog mūsų gyvenimas šiame pasaulyje turi būti ne rožėmis klotas. Ne patogus, platus kelias per gyvenimą į laimę veda. „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį... Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą“ (Mt 7,13). 

Tačiau laimės trokšti ir siekti Jėzus anaiptol mums neuždraudė. Tik Jis liepė jos ieškoti ten, kur ji iš tikro yra. „Nekraukite sau lobių žemėje“, - moko Jis mus, – „kur rūdys ir kandys ėda ir kur vagys įsilaužia ir vagia, verčiau kraukite sau lobį danguje, kur nei rūdys, nei kandys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia.“ (Mt 6, 19-20). 

Bet neklyskime manydami, jog šis pasaulis yra tik vargų, skausmų ir mirties vieta. Ne! Jis taip pat yra ir nuopelnų vieta. Ir galbūt vienintelė ištisoje visatoje. Šv. Rašte tai vadinama ir sėjimu pjūties dienai, ir darbu vynuogyne, ir pelno rinkimu. Tad reikia labai vertinti ir branginti tąjį gyvenimą. Ir tai dar ne viskas. Reikia, kad rūpestingai juo naudotumės. Aišku, nuopelnams rinktis. Juk ko čia nepadarysime, niekada padaryti nebegalėsime. Todėl Jėzus įspėja, kad dirbtume, kol dienos yra, nes ateina naktis, kada nebus galima dirbti.  

Ir dar privalome neužmiršti, jog tos mūsų dienos šiame gyvenime, kada patiriame sunkumų ir vargų, yra mums daug naudingesnės, negu tos, kurias turime malonumams leisti. Čia dar būtinai reikia vieno dalyko – tai, kas nemalonu, įkyru ar skaudu, nuolankiai priimti. Apaštalas sako: „Jums reikia ištvermės, kad įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta“ (Žyd 10, 36). Todėl ir gavome šioje žemėje ne karališkus sostus ar šlovės vainikus, bet kentėjimus. Juk ir Motina Marija nusipelnė ir gavo kankinių Karalienės vardą kaip tik čia, žemėje.

O apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas, išvydę kalne atsimainiusį Jėzų, ir norėję, kad Jis pasiliktų visada su jais, tai galiausiai ir gavo, bet tik po to, kai jie tinkamai pasidarbavo dėl Jo šiame pasaulyje.

Kun. Ferdinantas Žilys