III Gavėnios sekmadienis

Dievo vardas - „Šiandien“

Kalbą šįkart norėčiau pradėti iš tolo. Kai žmogų kažkas stebina, užburia, jis stengiasi tai pažinti. Kad ir netobulai, tačiau pagal savo suvokimą ir įsivaizdavimą. Taip gimė ne vienas mitas ir pasaka. Gimė, kad paaiškintų dangaus kūnų atsiradimą ir paskirtį, kad bandytų atsakyti į amžinus žmonijos prasmės klausimus: kodėl mes gimėme, kur mes einame, kas bus po to?... Todėl žmonės žvaigždėms davė vardus. Gi pamatę, susižavėję kitu žmogumi, jį pamilsta ir nori sužinoti jo vardą. Vardą, kuris jau yra duotas, vardą, kuris padės lengviau atpažinti, bendrauti su tuo mylimu asmeniu.

Kažkada žmogus suvokė, kad yra Dievas – būtybė, kuri tave ir mane sutvėrė, kuri yra viso pasaulio priežastis ir palaikytojas. Suvokė, kad yra Dievas – Asmuo, ieškantis ryšio su žmogumi. Tada žmogui darosi įdomu, o koks yra Dievo vardas? Ką Jis sako apie save? Šios dienos skaitinyje mums Dievas į šiuos klausimus duoda atsakymą. Jis pirmajame skaitinyje Mozei prisistato „Aš esu, kuris esu“. "Esu ESANTYSIS". Jis yra dabar. Jis yra vakar. Yra ir rytoj. Jam ir vakar, ir rytoj yra dabar. Sunku suvokti. Na, čia net Mikė Pūkuotukas teisus ,,Rytojaus nėra. Aš tikrinau! Atsibundi ir vėl - šiandien...“ 

Dievo vardas nėra daiktavardis. Jis virš daiktų. Jo vardas veiksmažodis. Jis yra nuolat veikiantis ir kitoks. Ir nors jis bendrystei kviečia visus žmones, tačiau šį kvietimą supranta, priima ir paklūsta tikrai ne visi. Štai - Dievas labai svarbiai misijai pasikviečia Mozę. Mozę, kuris buvo neiškalbus, neįtakingas. Jis paprastas ir kuklus žmogus, bet degančia širdimi. Šiandienos kalba kalbant, jo išvaizda neįspūdinga, pažymiai prasti, prasti popieriai, bet būtent jis išgirsta ir paklūsta Dievo balsui savo širdyje.

Evangelijos ištraukoje (Lk 13, 1-9) girdėjote Jėzaus klausimus jo klausantiems žmonėms ir mums. Ar manote, kad tie žmonės, kuriuos užgriuvo prekybos centro lubos Rygoje, arba pražudė sugriuvę namai Rusijos mieste Iževske, Niujorke, Mumbajuje (Indija), ar Ruandoje buvo geresni ar blogesni už jus, už kitus žmones? Geresni ar blogesni buvo tie, kurie be savo kaltės nukentėjo avarijose? Visi tie įvykiai rodo mūsų būdą, mūsų vardą. O jis skamba taip: „žemėje laikini“.

Todėl kiekvienas turime jau šiandien duoti vaisių. Jau šiandien reikia nuoskaudas pakęsti. Jau šiandien už blogą geru atsimokėti. Kad ir mažus, bet gerus darbus reikia daryti šiandien. O jei kas nors nepavyksta, turime padėti vieni kitiems, kad apkasti ir patręšti, duotume gerų vaisių ir nebūtume iškirsti.

Kun. Vilius Viktoravičius