LT RU PL EN DE IT
Pamaldų laikas
Sekmadieniais, švenčių dienomis:
8.00, 9.00, 10.00, 12.00, 18.00
Šiokiadieniais:
8.00, 18.00
Mūsų kontaktai
Adresas: Rumpiškės g. 6
Tel.: 8-46-410 120
Mob.: 8-601-64256
El.p.: mtkparapija@gmail.com
Mus galite rasti čia
Gaukite naujienas

Valanda ant Golgotos kalno

 
2018-03-30
Valanda ant Golgotos kalno

Jau įpusėjome šv. Velykų tridienio buvimą. Kiekviena jo diena mus pamažu artina prie kulminacijos – Kristaus Prisikėlimo iškilmės. Įvykio, ant kurio tikintis žmogus statydina savo viltį ir amžinojo gyvenimo džiaugsmą.

Didysis ketvirtadienis skirtas atminti Kunigystės ir Eucharistijos įsteigimui. Tad tradiciškai ryte Telšių katedroje JE vyskupas Kęstutis Kėvalas kartu su vyskupijos kunigais meldėsi šv. Krizmos Mišiose. Jose, minėdami kunigystės įsteigimo dieną, kunigai atnaujino kunigystės šventimų metu duotus įžadus, vyskupas pašventino šv. Krizmos, katechumenų ir ligonių aliejus, kurie iki kitų metų Didžiojo Ketvirtadienio bus naudojami, teikiant Krikšto, sutvirtinimo, ligonių patepimo sakramentus.

Vakare visi rinkomės savo parapijose švęsti Viešpaties Vakarienės šv. Mišių. Mūsų bažnyčioje jas aukojo visi čia tarnaujantys kunigai. Ši diena skirta apmąstyti savo santykiui su Viešpačiu. Jo klausimas paskutinės vakarienės metu, užduotas apaštalams, skamba ir mums. „Ar suprantate, ką jums padariau?“ Kristus, parodęs tarnavimo, nuolankumo pavyzdį, kviečia taip daryti ir mus. Ir Jis ne tik tada, aną tolimą akimirką, buvo nuolankumo pavyzdys. Kristus toks yra mums ir šiandien, kai sunku atleisti kitam, kai sunku pamiršti žaizdas, kai slegia mūsų pačių puikybė. „Aš jums duodu naują įsakymą, – sako Viešpats, – kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.“ Žvelgiame į nusižeminusį Kristų ir į savo širdį... „Ar suprantate, ką jums padariau?“ Vargu... Nes atėjus išdavystės metui, Kristų išduoda ne vien Judas. Išduoda užmigę ar išsigandę mokiniai. Mes.

Po šv. Mišių trumpą valandėlę pasilikome apmąstyti tą apleidimą, kurį patyrė Kristus. Jo kančia buvo ne vien fizinė, ne vien degančių žaizdų skausmas. Tai ir apleidimas, vienatvė, artimiausiųjų neištikimybė, kareivių pajuoka ir įžeidimai. Visa tai, ką mums tenka savo gyvenimuose kartais patirti, Kristų visu svoriu užgulė dar prieš paimant nešti Kryžių. Meditacijoje, pavadintoje „Valanda ant Golgotos kalno“, klausėmės Šv. Rašto žodžių apie paskutiniąją vakarienę ir pirmąsias Kančios valandas. Susimąstymui kvietė viena po kitos užgesinamos žvakės, simbolizuojančios Kristų apleidžiančius apaštalus. O aš? Kaip savo kasdienybėje elgiuosi su Viešpačiu aš? Ar tikiu Jo tikru buvimu mano gyvenime? Ar tikiu, kad Jis trokšta manęs, mano laiko, mano draugystės? Ar aš trokštu Jo?... Tarp skaitinių skambėjo sakralinės polifonijos ansamblio „decOrata“ atliekami kūriniai, kvietę pažvelgti į Kristaus Kančią – „O jūs visi, kurie keliaujate keliu, pažvelkite ir išvyskite: ar yra kančia, panaši į manąją kančią?“. Tad žvelgėme į prasidėjusią Kristaus kelionę Golgotos link ir dėkojome už tai, kad Jis prisiėmė mūsų kančias ir nuodėmes, mūsų mirtis, kad išvestų mus iš tos vergijos. Kad turėtume viltį ir pažadą prisikelti ir gyventi su Juo amžinai.

Didžiojo penktadienio diena – Kristaus Kančios atminimas. 18 val. rinkomės Kristaus Karaliaus bažnyčioje, kur pradėjome Kryžiaus kelią miesto gatvėmis. Nors žmonių, keliaujančių paskui Kryžių susirinko mažiau, nei pernai, šiandien ypatingai keliavome susikaupę ir įsimąstę į šią Kryžiaus paslaptį. Kaip ir anuomet, susirinkome po darbų, nešini pabaigtų ar nebaigtų darbų naštomis, artėjančių švenčių rūpesčiais ir planais... Mes tokie, kaip ir tie, kurie sekė paskui kryžių nešantį Kristų. Ir tie, procesiją stebintys pro pakeltas užuolaidas, irgi tokie patys, kaip anuomet. Kristus mus visus įėmė į savo Kančią. Mes visi reikalingi Jo gailestingumo ir malonės. Vakar, šiandien ir rytoj.

Kryžiaus kelią užbaigę mūsų bažnyčioje dar turėjome valandėlę atsikvėpti prieš Kryžiaus išaukštinimo pamaldas. Tai vienintelė diena metuose, kai neaukojamos šv. Mišios. Šio vakaro apeigose išaukštinamas Kryžius. Jis nudengiamas, iškeliamas, apreiškiamas. Šįvakar  skambanti visuotinė malda jo papėdėje surenka visą žmoniją: Bažnyčią, jos ganytojus, visus tikinčiuosius. Dievo malonei pavedame ir Kristaus bei Dievo nepripažįstančiuosius. Meldžiamės už žydų tautą, kad jie dar uoliau Sandoros taku keliautų. Tai akimirka, apie kurią Kristus pasakė: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“. (Jn 12, 32) Eidami procesijoje pagarbinti Kryžiaus, galėjome kartu su Grigališkojo choralo studija giedoti giesmę „Kryžiau šventas“ ir gėrėtis šia paslaptimi.

Homilijoje prasmingai nuskambėjo žodžiai, kad Kristaus kančia ir mirtis savaime būtų bevertės, jei nekiltų iš Meilės. Meilė yra gyvybės davėja. Tačiau iki galo meilė atsiskleidžia būtent kančioje. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę atiduoti... Ir pats būdamas Meilė, Dievas save atskleidė mums iki galo. 

Nepabėkim išsigandę, nusivylę tokia baigtimi. Šis vakaras mus palieka tyloje ir nežinomybėje. Kol kas. Tai laikas, kada išmėginama mūsų ištikimybė. Pasilikim su tais, kurie palaidoję Kristų, nujautė besiartinantį stebuklą...

Goda Povilaitytė

Visos teisės saugomos © 2010 Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės Parapija
Sprendimas UAB IT Uostas