LT RU PL EN DE IT
Pamaldų laikas
Sekmadieniais, švenčių dienomis:
8.00, 9.00, 10.00, 12.00, 18.00
Šiokiadieniais:
8.00, 18.00
Mūsų kontaktai
Adresas: Rumpiškės g. 6
Tel.: 8-46-410 120
Mob.: 8-601-64256
El.p.: mtkparapija@gmail.com
Mus galite rasti čia
Gaukite naujienas

Žodis, kuris yra TIESA

 
2019-03-03
Žodis, kuris yra TIESA

Šiandien Evangelijoje Jėzus pradeda kalbėti šiurkščiais žodžiais. Tokią taktiką taiko tam, kad mūsų kietas širdis išjudintų iš nusistovėjusių patogumo erdvių ir iš užkietintos širdies zonos. Jėzus primena vieną iš esminių krikščioniško gyvenimo tiesų: būk mokiniu! Kas nori pats būti savo gyvenimo vadovu, yra tarsi aklasis, kuris veda akląjį; o gerus vaisius veda tik geras medis. Tam, kad taptume gerai medžiais, reikia to, kuris padeda suprasti, ką reiškia būti tuo geruoju medžiu, kuris galėtų vesti gerų vaisių. O juk mes patys dažnai nesugebame savęs kritiškai vertinti ir dėl to mūsų gyvenimo medis ne visada yra linkęs megzti tik gerus vaisius.

Mūsų mokytojas - Jėzus, o mes jo mokiniai, esame tie, kurie leidžiamės jo mokomi, kurie pripažįstame jo autoritetą ir pasitikime jo žodžiais. Ir palaimintas tas, kuris dar šioje žemėje geba suvokti, kas yra tas, kuris kalba, palaiminti mokytojai, kurie savimi neužstoja tikrojo Mokytojo, kurie padeda pažinti jo žodį, jį įveiksminti ir įlieti į kasdienio gyvenimo patirtį.

Yra mokytojų, kurie turi tokią galią, jiems suteiktą pačios Bažnyčios. Ir yra tokių, kurie savo gyvenimu leidžiasi pažįstami kaip tie, kurie veda per savo asmenį prie Dievo. Kiekvienas žmogus gyvenimo kelionėje turi pažinti save kaip Jėzaus mokinį. Sekti juo, paklusti jam ir klausytis jo, ir, žinoma, pritaikyti jo mokymą savo kasdienybėje. Sekti juo link tikrojo gyvenimo.

Pirmasis skaitinys ir Evangelija, jeigu nematytume bendrojo Šventojo Rašto konteksto, atrodytų mums įkvėpti pesimistinių minčių. O antrasis – labai pozityvus. Kalbama apie žmogaus žodžius, kurie dažnai būna dviprasmiški ir be turinio. Žodžiuose mes talpiname ir tiesą, ir melą, jų dėka mes bendraujame vieni su kitais, skaudiname ir mylime… Tačiau prisiminkime, jog kiekvienas iš mūsų per Krikšto sakramentą esame pašaukti gyventi pagal tiesos žodžius ir tik su tiesos žodžiais. Mes – juk Jėzaus mokiniai. Esame pašaukti rūpintis tiek savo, tiek kiekvieno, kurį vadiname artimu, sielos išganymu. Tikriausiai būtent dėl to esame kviečiami visų pirma patys leisti Dievo Žodžiui augti mumyse teisingai, ir tik po to žvelgti į tai, kaip sekasi šalia manęs esančiam. Nereikalauti gero pavyzdžio iš kito, nepabudinus prieš tai noro pačiam keistis… 

Žodžiai, sklindantys iš mūsų lūpų - tai instrumentai, kurių dėka auga visa bendruomenė, kurie padeda skleistis Evangelijai, o kartu atveria mums akis ir per juos pažįstame žmogiškosios meilės netobulumą, savąjį silpnumą. Tik Evangelijos apšviesti iš tikro galime tapti Gerosios Naujienos nešėjais. Ir už tai esame dėkingi Jėzui – jis paliko mums labai aiškų mokymą, kaip reikia gyventi sekant juo ir nutyrinant savąjį AŠ. Jis mus kviečia gyventi tikėjimu, jį mylint. Ir tai yra tas tikrasis ryšys, kuris keičia mūsų nusistatymus ir gyvenimus.

Šiandien pirmajame skaitinyje sakoma, jog žmogus savąjį AŠ atskleidžia per žodžius. O kiek tuščių žodžių per dieną išleidžiu iš savo burnos? Arba kiek žodžių paleidžiu į pasaulį, visai nemąstydamas apie jų turinį? Kaip Babilono bokšte, kur tiek daug skirtingai kalbančių žmonių, o niekam neišeina susikalbėti... Būtent į tą bokštą panaši šiandieninio žmogaus kasdienybė ir santykiai... Nėra kito kelio, kaip tik pradėti nuo savęs. Tik tada žodžiai įgaus gelmę ir prasmę. Nes tikri žodžiai gimsta ne iš lūpų, tačiau iš širdies.

Antrasis skaitinys, iš pirmojo Pauliaus laiško Korintiečiams, žvelgia į žmogų daug šviesiau. Kaip gražiai Paulius sako: nors žmogaus kūnas ir yra pažeistas nuodėmės, yra korumpuotas, tačiau vis tiek jame yra pasėti nemirtingumo ir teisingumo daigai. Ir tai yra ne žmogaus, o Dievo darbas. Dievo, dovanojančio save per prisikėlusį Jėzų. Mūsų žmogiškoji prigimtis Kristuje apvelkama nebegendančiais pavidalais, mes nutyrinami. Mes, žmonės, įgyjame galimybę nebevergauti nuodėmei. Kristaus prisikėlimu nugalėtas mirties geluonis. Paulius labai aiškiai įvardija: mūsų išganymas ateina ne iš mūsų darbų, bet iš Dievo gailestingumo, jo malonės. Kur tik bebūtų žmogus, ten visada šalia bus ir jo gailestingumas.

Trys dalys šiandienos Evangelijoje: pasakojimas apie akląjį, vedantį kitą akląjį. Rodos, kad ši eilutė skiriama bendruomenių, maldos grupių vadovams. Jų aklumas kyla iš negebėjimo atskirti, ar tai, ką daro, kyla iš Dievo ar iš kur nors kitur... Kitame žingsnyje kalba apie mokytojo gyvenimą kartu su mokiniais, ir pavyzdžio davimą savuoju gyvenimu. Kiekvienas krikščionis yra tuo, kuris kažkam gyvenimo situacijose ir kasdienybėje tampame Kristaus atspindžiais, arba priešingai, širmomis, pro kurias sunku matyti Kristaus veidą. O palyginime apie šapą akyje esame kviečiami nugalėti susitikimo su kitu baimes ir atsiverti naujoms galimybėms, praturtinančioms mus per kitus žmones. Palyginime apie medį mezgantį gerus vaisius Jėzus kviečia atsisakyti egoizmo ir dirbti visų gerovei.

O amžinybėje, tikriausiai, kiekvienas bus teisiamas ne pagal tai, kiek taisyklių kitam padėjo išmokti, bet pagal tai, kas dedasi jo širdyje, pagal tai, kaip sekėsi kovoti su savuoju AŠ, tolinančiu nuo Dievo. Pagal tai, ar pažinau ir sekiau Žodį, kuris yra TIESA!!! Tad atsiverskime, atgręžkime savo širdis į Dievą.

Keletas klausimų pamąstymui ateinančią savaitę:

Ar kada nors man teko atsidurti tokioje situacijoje, kaip palyginime, kuriame aklas veda akląjį? Ir koks jausmas mus tada apėmė?
Kokie mano santykiai su šeimos nariais, darbe, bendruomenėje?
Ar širdyje jaučiuosi Jėzaus mokiniu?


Kun. Andrius Vaitkevičius

Visos teisės saugomos © 2010 Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės Parapija
Sprendimas UAB IT Uostas