LT RU PL EN DE IT
Pamaldų laikas
Sekmadieniais, švenčių dienomis:
8.00, 9.00, 10.00, 12.00, 18.00
Šiokiadieniais:
8.00, 18.00
Mūsų kontaktai
Adresas: Rumpiškės g. 6
Tel.: 8-46-410 120
Mob.: 8-601-64256
El.p.: mtkparapija@gmail.com
Mus galite rasti čia
Gaukite naujienas

IV Gavėnios sekmadienis

 
2019-03-31
Sugrįžimo džiaugsmas


IV Gavėnios sekmadienis pagal liturginę tradiciją yra džiaugsminga pertrauka gavėnios atgailos laikotarpyje ir rengia mus Velykų džiaugsmui. Džiaugsmingą nuotaiką pabrėžia rožiniai liturginiai rūbai. Džiaugiamasi tuo, kad Dievas ištikimas savo pažadams. Žydai, įžengę į Pažado žemę, čia švenčia pirmąsias Velykas. 

Pakartoto įstatymo knyga baigiasi pasakojimu apie Mozės mirtį. Mozės įpėdinio Jozuės vardu pavadintoje knygoje pasakojamas išganymo istorijos tęsinys. Po dykumos klajonių prasideda užkariavimo laikotarpis. Po Egipto vergovės ir dykumos nepriteklių atėjo laisvė ir perteklius. Atverstas naujas istorijos puslapis. Jis prasideda žydų atėjimu į Kanaaną 13 a. pr. Kr. pabaigoje. Tačiau užkariavimo laikotarpis galutinai baigiasi tik po dviejų šimtmečių, karaliaujant Dovydui. 

Dievo tautos užkariavimų epopėjoje netrūksta stebuklų. Pasakojime gausu liturginių veiksmų. Tai svarbu suprasti, apmąstant šiandienos skaitinius. Biblinis autorius siekia sugretinti išėjimą iš Egipto, perėjimą per Raudonąją jūrą ir perėjimą per Jordaną. Iš Egipto vergovės išsilaisvinusi Pascha gretinama su Pascha Pažado žemėje. „Rytojaus dieną po Paschos aukos, būtent tą dieną, jie valgė iš krašto derliaus neraugintus papločius ir pagruzdintus grūdus.“ Nukariautojai visuomet naudojasi užimtos šalies gėrybėmis. Tačiau „tą pačią dieną, kai valgė iš krašto derliaus, izraelitai manos daugiau nebegavo“. Mana, padėjusi izraelitams išgyventi dykumoje, nebebuvo reikalinga. Dievas leidžia izraelitams atsitiesti po Egipte patirtų vargų. 

Šios dienos Evangelija pasakoja apie sūnų palaidūną, kuris, patyręs nepriteklių ir alkį, grįžta į tėvo namus. Naujas žmogus pakeliamas iš praeityje patirto pažeminimo. Sūnaus palaidūno palyginimas drauge su kitais dviem palyginimais sudaro Jėzaus atsakymą fariziejams, murmėjusiems dėl jo santykių su nusidėjėliais. Ankstesniame skyriuje Jėzus į panašius priekaištus atsakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams“ (Lk5, 30-31). Šiandienos parabolėse Jėzus išreiškia savo nuostatą konkrečiais įvaizdžiais, lygindamas savo nuostatą su piemens, ieškančio paklydusios avies, moters, ieškančios pamestos drachmos, ar tėvo, džiaugsmingai priimančio sūnų palaidūną, nuostata. Du pastarieji palyginimai būdingi tik evangelistui Lukui. 

Visame sūnaus palaidūno palyginime nė karto nerasime paminėtos teisingumo sąvokos. Jaunesnysis sūnus, pareikalavęs palikimo dalies, išvyko į svetimą šalį. Galime suprasti, kad bet kurioje kultūroje toks išankstinis reikalavimas nėra malonus gimdytojams. Esminė palyginimo šerdis – tai, kad nusidėjėlis, nepaisant visko, visuomet išlieka Dievo vaikas. Tėvo meilė vaizduojama paprasta, tačiau labai reikšminga bruožų seka. Tėvas nuskuba pasitikti sūnaus – tai neįprasta Rytų kultūroje, kurioje reikšminga amžiaus vyresnybė. Jis „puolė ant kaklo ir pabučiavo“ – visi šie gestai reiškia atleidimą. Tėvas net neleidžia sūnui ištarti atsiprašymo žodžių. Jis nenori provokuoti jo galutinio nusižeminimo, o pabrėžia, jog atleidimas duodamas dovanai. Dovanodamas gėrybes tėvas subtiliai kreipiasi į tarnus, o ne į sūnų. Geriausias drabužis reiškia, kad sūnui ne tik grąžinamas žmogiškasis orumas, bet jis dar ypatingai pagerbiamas. Žiedas reiškia socialinį statusą, o sandalai ant kojų rodo, kad jis nebėra nei vergas, nei klajūnas. „Mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo“. Dingęs sūnus tėvui buvo lyg miręs. Tėvo atleidimas padarė jį nauju žmogumi. Visame pasakojime akcentuojama jaudinanti tėvo meilės didybė, o ne sūnaus atsivertimas. 

Vyresniojo sūnaus elgsena atspindi fariziejų nuostatą. Jo priekaište tėvui skamba analogiški fariziejų kaltinimai Jėzui. Panašiai kaip vyresnysis sūnus primena, kad niekuomet neperžengė tėvo įsakymų, fariziejai didžiuojasi tuo, kad tiksliai laikosi visų Įstatymo nuostatų. Jie mano esą teisuoliai ir niekina kitus. Ši palyginimo vieta kviečia pranokti vien juridines normas, raidės teisingumą ir vadovautis meilės matu. Būdinga, kad tėvas kreipiasi į vyresnįjį sūnų taip pat meilingai. Tėvas vienodai myli visus savo vaikus. Jis tiesiog nori jam atskleisti tobulesnį meilės požiūrį. Gailestingumas nepaneigia teisingumo, tačiau jį pranoksta. Kitame palyginime anksčiausiai pradėjusiems darbininkams Jėzus sako: „Ar todėl tu šnairuoji, kad aš geras?“ (Mt 20, 15)

parengė kun. Valerijonas Rima
Visos teisės saugomos © 2010 Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės Parapija
Sprendimas UAB IT Uostas