LT RU PL EN DE IT
Pamaldų laikas
Sekmadieniais, švenčių dienomis:
8.00, 9.00, 10.00, 12.00, 18.00
Šiokiadieniais:
8.00, 18.00
Mūsų kontaktai
Adresas: Rumpiškės g. 6
Tel.: 8-46-410 120
Mob.: 8-601-64256
El.p.: mtkparapija@gmail.com
Mus galite rasti čia
Gaukite naujienas

Tikėjimo Atvelykis

 
2019-04-27
Tomai, paliesk mano žaizdas

Šį sekmadienį norėčiau pavadinti nešvarių rankų, arba atviros žaizdos sekmadieniu. Tikriausiai iš perskaitytos Evangelijos ištraukos aišku, kodėl (Jn 20, 19-31). Jėzus tiesiog privertė Tomą savo netikėjimo pirštus įliesti į atvirą savo širdį. Tuo veiksmu Jėzus Tomui ir mums sako: "Jūs norite aiškaus įrodymo, kad aš prisikėliau, jūs norite MATYTI tą Karalystę, o ne TIKĖTI ja. Norite matyti žaizdas, užuot jas jautę."

Šios dienos Evangelijos epizodas ne vien apie Tomo netikėjimą. Tai pasakojimas apie daugelį iš mūsų. Apie mūsų santykius šeimose, su draugais ir visuomenėje. Apie tai, kaip mes savo liežuviais galime skaudžiai atverti net jau pradėjusias gyti kito ir Dievo žaizdas. O kartais reikia tiek nedaug: truputėlį dėmesio kitam, šypsnio, tikėjimo ir pasaulis keičiasi. Gal šis mano perskaitytas pasakojimas tai iliustruos.

Kai lankiau vidurinę mokyklą, vieną dieną pamačiau bendraklasį, kuris po pamokų traukė namo. Vaikino vardas buvo Kailas, atrodė, kad namo jis nešasi visas savo knygas. Pagalvojau: „Kam reikia penktadienį į namus tempti visas knygas? Turbūt tas vaikinas keistas.“

Gūžtelėjau pečiais ir nuėjau toliau. Beeidamas pamačiau grupę vaikinukų, kurie atbėgo priešais Kailą. Jie užlėkė ant jo, nubloškė knygas ir, pastūmę Kailą, nuvertė jį į purvą. Kailo akiniai nulėkė, mačiau, kaip jie nukrito į žolę už kelių metrų. Vaikinas pažvelgė aukštyn, jo akyse pastebėjau didelį liūdesį. Susijaudinau. Priėjau prie akinių beieškančio Kailo. Jo akyse tvenkėsi ašaros. Paėmiau akinius ir padaviau jam sakydamas:
- Tie vaikinai laukiniai, jie turėtų išmokti elgtis.
Kailas pažvelgė į mane ir tarė:
- Ačiū.
Jis plačiai nusišypsojo, tai buvo viena tų šypsenų, kurios liudija apie tikrą dėkingumą. Padėjau jam susirinkti knygas ir paklausiau, kur jis gyvena.

Sužinojau, kad Kailas gyvena netoli manęs, todėl pasiteiravau, kodėl nesu jo matęs anksčiau. Jis paaiškino, kad lankė kitą mokyklą. Visą kelią kalbėjomės, panešiau kelias jo knygas.

Kailas man pasirodė labai mielas ir išauklėtas, todėl pasiteiravau, ar jis nenorėtų pažaisti futbolo su mano draugais, jis sutiko. Kartu praleidome savaitgalį ir kuo geriau jį pažinau, tuo labiau Kailas man patiko, taip pat ir mano draugams.

Atėjo pirmadienio rytas, ir Kailas vėl pasirodė su rietuve knygų. Sustabdžiau jį ir pasakiau:
- Vaikine, jei kiekvieną dieną tampysi šitiek knygų, užsiauginsi neįtikėtinus raumenis!
Jis nusišypsojo ir padavė man pusę knygų.

Per kelerius metus mes su Kailu tapome neišskiriamais draugais. Abu ėmėme galvoti apie universitetą. Kailas buvo geriausias mokinys mūsų klasėje, ir aš visada jį erzinau, vadindamas kaliku. Turiu pripažinti, kartais truputį jam pavydėjau!

Atestato įteikimo proga Kailas turėjo pasakyti kalbą. Buvau labai laimingas, kad nesu jo vietoje ant pakylos ir man nereikia kalbėti. Iš akių mačiau, kad jis truputį įsitempęs. Paplojau jam per petį ir pasakiau:
- Nagi, vaikine, tau puikiai pavyks!
Jis pažvelgė į mane dėkingumo kupinomis akimis ir šypsodamas tarė:
- Ačiū.
Kostelėjęs Kailas pradėjo savo kalbą:
- Atestato gavimo dieną įprasta dėkoti tiems, kurie padėjo mums jo siekti per šiuos sunkius metus. Tėvams, mokytojams, treneriams, bet pirmiausia draugams. Esu čia, kad visiems jums pasakyčiau, jog būti kieno nors draugu yra pati gražiausia dovana, kokią tik galime padovanoti.

Netikėdamas savo akimis žvelgiau į Kailą, kuris pradėjo pasakoti apie mūsų pirmą susitikimą. Tą savaitgalį jis buvo apsisprendęs nusižudyti.

Kailas papasakojo, kaip sutvarkė savo mokyklinę spintelę, kad paskui jo motinai nereikėtų to daryti. Štai todėl tą dieną jis ėjo namo, nešinas visomis savo knygomis.

Kailas atidžiai į mane pažvelgė ir vos vos šyptelėjo.
- Mane išgelbėjo draugas, kuris man nusišypsojo.
Nuskambėjus šiai išpažinčiai tarp susirinkusiųjų pasigirdo murmėjimas. Populiariausias vaikinas ką tik papasakojo apie didžiausią savo silpnumo akimirką.

Pamačiau Kailo motiną ir tėvą, jie žvelgė į mane ašarų kupinomis akimis ir šypsojosi ta pačia, kaip ir sūnus, šypsena. Niekada nesupratau jos gelmės. Iki tos akimirkos.“

Jėzus sako: „palaiminti, kurie tiki nematę“. Dažnai ir mes gyvenime turime tiesiog patikėti Juo. Patikėti kitu žmogumi, dar šiam nespėjus pelnyti mūsų pasitikėjimo. Tai labai rizikinga. Bet verta. O gal net gyvybiškai svarbu tam, kuriuo pasitikime. Pasitikėti - tai ir atverti savo žaizdas, silpnumą kitam. Stebuklingas dėsnis: leidę prisiliesti Dievui ar kitam žmogui prie savo žaizdų, esame paguodžiami, pagydomi, prisijaukinami. Iš tiesų, tai labai rizikinga. Bet verta.

kun. Vilius Viktoravičius

Visos teisės saugomos © 2010 Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės Parapija
Sprendimas UAB IT Uostas