LT RU PL EN DE IT
Pamaldų laikas
Sekmadieniais, švenčių dienomis:
8.00, 9.00, 10.00, 12.00, 18.00
Šiokiadieniais:
8.00, 18.00
Mūsų kontaktai
Adresas: Rumpiškės g. 6
Tel.: 8-46-410 120
Mob.: 8-601-64256
El.p.: mtkparapija@gmail.com
Mus galite rasti čia
Gaukite naujienas

Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė

 
2019-06-23
Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė šiandien mums suteikia galimybę apmąstyti šventosios Eucharistijos slėpinį, sakramentą, kuris, tame mažame duonos gabalėlyje, tokioje mažoje dalelėje, lyginant su visa kosmine perspektyva, talpina savyje neįsivaizduojamai didelį turinį – patį Dievą, Jėzų Kristų. Kiek daug pasitikėjimo Viešpaties žodžiais reikia, kad iš tikro įtikėtumėme, jog tame mažame duonos gabalėlyje slypi mūsų išganymo pagrindas, kuris gaunamas dalyvaujant paties Jėzaus Kristaus įsteigtame sakramente.

Bet čia turime atkreipti dėmesį į vieną labai svarbų dalyką: neužtenka vien tik priimti Kristaus Kūną, reikia dalyvauti pilnai šventosiose Mišiose, įsilieti į Dievo Žodžio klausymąsi ir dalyvauti pilnai Kristaus aukos sudabartinime nekruvinuoju būdu. Komunija, kaip viatikas, yra nešama tik ligoniams, o mums, sveikiesiems, be galo svarbu pilnai dalyvauti Eucharistijos šventime, nuo pat pradžios iki baigiamojo palaiminimo.

Be galo svarbu gilintis ir stengtis suvokti Dievo dovanojimosi slėpinį, kad tai netaptų vien tiktai sausu ritualu, kurį atliekame, kartojame, tarsi menkai ką duodantį simbolį. Ne. Pats Dievas yra toje ostijoje, mes, ją priimdami – susivienijame su Juo! Kas gali būti palaimingesnio už šitą vienybę su Juo? Ar gali kas nors pasiūlyti artimesnę bičiulystę su Dievu jeigu ne per Eucharistiją? Tikrai ne! Taigi, šv. Mišios nėra vien tik mechaninis religinis, kultinis veiksmas, bet tikras dviejų asmenų susitikimas: Aš ir Dievas – mes abu susivienijame toje akimirkoje. Be nuoširdaus dviejų asmenų susitikimo šis ritualas labai rizikuotų tapti tiktai savotiška asmenine religinio fetišizmo apraiška.

Viduramžiais šv. Tomas Akvinietis, vienas garsiausių Bažnyčios mokytojų, ypatingai įsigilinęs ir apmąstęs Eucharistijos slėpinį, atkreipė dėmesį į tai, jog žmogui dažnai gali kilti pagunda sudaiktinti, subuitinti šią konsekruotą ostiją, paversti ją savotiška Kristaus Kūno relikvija. Ir nieko nuostabaus! Juk krikščionys nuo pat pirmųjų amžių mėgo garbinti šventųjų relikvijas, kurias ir šiais laikais naudojame pagarbai šventiesiems išreikšti. Jos dedamos į relikvijorius, už stiklo, kad išsilaikytų, ir galėtume taip jausti šventųjų artumą. Taigi, natūralu, jog tokiu būdu galime norėti artintis ir prie konsekruotos ostijos. Bet tai nėra relikvija! Tai yra pats Jėzaus Kristaus Kūnas! Tikras!

Visame pasaulyje garsūs Eucharistijos stebuklai – 1263 m. Bolsenoje, 1453 m. Turino mieste – įkvėpė Bažnyčią įsteigti šiandienos Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo liturginę iškilmę. Ji tikrai stiprina mus ir padeda atgaivinti tikėjimą tuo, jog kasdien, kiekvieną sekmadienį, ant mūsų parapijos altoriaus įvyksta stebuklas.

Didžiulis slėpinys: duona ir vynas šv. Mišių metu tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Tačiau šiame pasikeitimo stebukle pavidalai – spalva, skonis, konsistencija, cheminė sudėtis – nepasikeičia. Konsekracija pakeičia esmę, substanciją, kuri fiziniais pojūčiais nepajaučiama. Juk jeigu kalbėtume apie žmogų, tai jo esmė irgi nėra vien tik jo fizinės savybės – kaulai, audiniai, kraujas ir t.t... juk jo esmę taip pat sudaro ir jausmai, siela, jo vidinis gyvenimas, jo dvasingumas. O sielos juk nepamatysi, nepajausi, neparagausi... – taip pat ir su Eucharistija.

Šiandienos Evangelija mums primena apie Jėzaus troškimą pamaitinti visus, neišskiriant nė vieno. Primena norą pamaitinti maistu, kuris tuo pačiu metu yra ir žmogiškas ir dieviškas, šio pasaulio ir anapusinio, natūralus ir antgamtinis.

Duonos ir žuvies padauginimo stebuklas yra vienas iš labiausiai žinomų ir vienas iš reikšmingiausių Jėzaus buvimo žemėje metu. Jo metu jis moko, kad žmogui neužtenka to, kas yra regima akimi ir apčiuopiama ranka. Žmogui reikia tikėjimo! Žinoma, neužmirštant, jog tikėjimas be proto, be mąstymo dovanos, be intelekto, be maldos, be meditacijos, niekur nenuvestų. Greičiau būtų panašus į kažkokią iliuziją.

Evangelistas Lukas mums pasakoja, kaip Jėzus per mokinius pamaitina minią, o vėliau jiems liepia surinkti likučius. Čia matome šio sakramento dinamiką, vidinę logiką; dieviškoji logika dovanojama per žmogiškas rankas, ir tokiu būdu suteikiamas naujas gyvenimas, atsiveria nauja tikrovė, kuri nebuvo matyta anksčiau niekur kitur. Tikrovė, kuri apjungia fiziškumą ir neregimąją būtį: kunigas priima aukas, kurias prie altoriaus atneša tikintieji, ištiesia laiminančias rankas, taria konsekracijos žodžius. Šventoji Dvasia, kurios šaukiamasi šioje maldoje, perkeičia duoną ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują. Ir tada kunigas vėl sugrąžina šiuos pavidalus tikinčiųjų bendruomenei, kad ji būtų pasotinta dangiškąja duona – pačiu Dievu. Evangelija primena: visi privalgė iki soties ir dar buvo surinkta dvylika pintinių likučių.

Dvi išvadas galime padaryti šiandieną. Pirmoji: šis sakramentas yra skirtas visiems, Dievas neskirsto mūsų į vertus ir nevertus... Eucharistija skirta visiems ir kiekvienam! Antroji: neturim teisės prarasti nei vieno likusios konsekruotos duonos gabalėlio. Kristus yra net mažiausioje jos dalelėje! Visas Dievas telpa tame mažame ostijos gabalėlyje – primintų mums vienas garsiausių šių laikų teologų Hans Urs von Balthasar.

Taigi, šiandienos iškilmė tepasitarnauja mums kaip priminimas – jog ne kiekybėje slypi prasmė ir esmė. Sakramentinė liturgija ir gilesnis teologinis pažinimas mums padeda atsisakyti klaidinančio utilitaristinio mąstymo, nuogo vartotojiškumo, turėjimo daugiau logikos netgi dvasiniuose dalykuose, netgi kada kalba eina apie šv. Eucharistiją... Vienas skonis mažiausiame gabalėlyje, tinkantis visiems, vienas skonis, pamaitinantis mus tikram ir amžinajam gyvenimui, vienas skonis, kuris mums padės pasijusti pagaliau nebealkaniems... Amen.

Kun. Andrius Vaitkevičius

Visos teisės saugomos © 2010 Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės Parapija
Sprendimas UAB IT Uostas