Jo Gailestingumas tveria per amžius!

Apd 2, 42–47: Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra
Ps 118, 2–4. 13–15. 22–24. P.: Dėkokime Viešpačiui, nes jisai geras, jis maloningas per amžius. / Aleliuja.
1 Pt 1, 3–9: Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių Dievas yra atgimdęs mus gyvai vilčiai
† Jn 20, 19–31: Palaiminti, kurie tiki nematę

 

Išklausę Evangelijos skaitinio, daugelis mūsų kartu su apaštalu Tomu taip pat norime paliesti savo rankomis Jėzų, kad galėtume sušukti vieną iš pačių gražiausių tikėjimo išpažinimų: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Šie žodžiai liudija, jog Dievas žmogui yra visų svarbiausias gyvenimo Viešpats. Nors ir kaip norėtume, negalime apkabinti savo rankomis Viešpaties ir paliesti jo žaizdų. Tačiau pats Dievas stebuklingai nuolat prisiliečia prie mūsų. Kaip tai įvyksta, jeigu mes savo akimis nematome Dievo? Viešpats mus paliečia savo gailestingumu. Jis pats nori paliesti mūsų sielos žaizdas ir užgydyti jas meile ir gailestingumu. „Dievas apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4).

Iš Kristaus apreiškimo Dievą pirmiausia pažįstame kaip mylintį žmones. Velykų slėpinys yra gailestingumo apreiškimo ir įgyvendinimo viršūnė – to gailestingumo, kuris gali žmogų vėl padaryti teisų ir atkurti tą išganingąjį teisumą. Jėzus yra šalia: jo balsas neteisia, bet drąsina, jo širdis nesmerkia, bet guodžia. Dievas mums tampa regimas per gailestingumą. Savo gyvenimu ir darbais Jėzus apreiškė, kaip pasaulyje reiškiasi Dievo meilė. Veikli meilė, kuri ieško
žmogaus ir aprėpia visą jo žmogiškumą. Ji labiausiai pasireiškia ten, kur susiduria su kančia, skriauda, vargu – su visa istorine žmogaus būsena, kuriai būdingas žmogaus ribotumas bei tiek fizinis, tiek moralinis trapumas. Taigi Dievo meilės reiškimosi būdas yra gailestingumas.

Būti gailestingam – pirmiausia neteisti. „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“ (Mt 7, 1). Neteisti reiškia gerbti žmogų. Mes žmones pavedame Dievo gailestingumui, o patys gailestingumo taip ir neparodome. Bažnyčia negali pamiršti maldos ir nesišaukti Dievo gailestingumo, kai taip paplitusios žmoniją slegiančios ir jai gresiančios nelaimės. Tai pagrindinė Jėzuje Kristuje gyvenančios Bažnyčios teisė ir pareiga. Skelbdamas palaimintąja ses. Faustiną Kowalską popiežius Jonas Paulius II sakė: „Neatsitiktinai Viešpaties žinia apie Dieviškąjį gailestingumą buvo perteikta laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų. Kentėjimai leido žmonėms geriau suvokti, kokia svarbi ši žinia.“ Šventasis Tėvas sakė, kad „viltinga žinia apie Dieviškąjį gailestingumą pirmiausia pagelbės tiems dabarties žmonėms, kurie prarado tikėjimą ir neranda gyvenimo prasmės.“ Dieviškasis gailestingumas buvo mistinių sesers Faustinos regėjimų branduolys. Viešpats per kuklią vienuolę pasiuntė pasauliui išganingą žinią: „Pasitikėkite manimi, nes aš esu gailestingas Viešpats. Pasikliaukite mano gailestingumu.“ Jonas Paulius II įsteigė Dievo Gailestingumo šventę. Tikras Dievo gailestingumo, Dievo maloningos meilės pažinimas yra nuolatinis ir neišsemiamas atsivertimo šaltinis.

Atsivertimas į Dievą visada remiasi tuo, kad žmogus įsitikina Dievo gailestingumu ir meile, kuri kantri ir maloninga. Jonas Paulius II sakė: „Prisikėlimo dienos vakarą, prieš pat apaštalų pasiuntimą, Jėzus Šventosios Dvasios galia suteikia jiems galią atgailaujančius nusidėjėlius sutaikinti su Dievu ir Bažnyčia: Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, sulaikytos (Jn 20, 22–23).“ Viešpats, įsteigdamas Atgailos sakramentą, suteikė Bažnyčiai Dievo gailestingumo įrankį. Jonas Paulius II būdamas Lietuvoje sakė, jog „po kiekvieno reikšmingo visuomeninio pasikeitimo žmogaus elgesys ir siela būna žaizdota. Gyvename visuomenėje, kuri, regis, yra praradusi Dievo, taip pat nuodėmės pajautą.“ Šiais žodžiais popiežius mus ragina atsiversti ir priimti Viešpaties gailestingumą. „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.“ „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ – tai Gailestingumo mokykla. Pasak šv. Augustino: „Bijok Dievo, bet taip, kad galėtum viltis jo gailestingumo. Nori nuo užrūstinto Dievo bėgti? Bėk prie atleidžiančio Dievo. Jį permaldausi, jei pasitikėsi jo gailestingumu, jei ateityje nedarysi nuodėmių, o už padarytąsias maldausi Viešpatį, kad jas atleistų.“

Bažnyčios žinios Nr. 3 (441) 2017