Kad nė vienas nepražūtų

Gana dažnai, ypač Gavėnios metu, liturgija mums pateikia progų skaityti ir apmąstyti sūnaus palaidūno palyginimą, kuris atskleidžia Dievo gailestingumą ir įvairius būdus, kuriais mes galime arba priimti, arba atmesti Tėvo meilę. Tačiau šiandien perskaitėme visą Šv Luko evangelijos 15-tą skyrių. Jame Sūnaus palaidūno istorija eina po dviejų kitų palyginimų, kurie iliustruoja tą pačią dieviškojo gailestingumo temą. Lyginant šių palyginimų istorijas galima įžvelgti tris vienas kitą papildančius Dievo atpirkimo darbo aspektus. Jie, tiksliau sakant, mums rodo, kaip Trejybės dieviškieji asmenys nuolat bendradarbiauja mūsų išganymui.

Pirmuosiuose dviejuose palyginimuose mes galime kontempliuoti Dievo Sūnų ir Šventąją Dvasią, šiuos du asmenis, kurie yra siunčiami į pasaulį atlikti misiją. O paskutiniame, Sūnaus palaidūno palyginime, mes žvelgiame į Tėvą, kuris yra tos misijos pagrindinis siuntėjas ir galutinis. Numatydamas žmogaus nupuolimą, Dievas numatė ir savo Sūnų tapsiantį žmogumi, idant išgelbėtų pasaulį. Atėjus laiko pilnatvei, Jėzus Kristus buvo atsiųstas kaip Gerasis Ganytojas ir kaip Velykų Avinėlis. Senasis Testamentas dažnai vadindavo Viešpatį Izraelio piemeniu arba ganytoju. Kristus turi atlikti tą patį vaidmenį maitindamas ir saugodamas savo avis, ypač rūpindamasis silpniausiomis tarp jų ir ieškodamas tų, kurios pasiklydo. Bet Jėzus yra ir avinėlis, jis prisiėmė prigimtį tų, kuriuos norėjo išgelbėti. O dabar kaip Prisikėlęs Dievo avinėlis, jis stovi dangaus šventykloje, nuolat pristatydamas savo auką Tėvui ir užtardamas mus.

Kristaus pasiaukojimo ir užtarimo būseną iš anksto pavaizdavo Mozės malda, kurią mes girdėjome pirmame skaitinyje. Kiekvienas iš mūsų gali susitapatinti su ta nuklydusia avimi, kurios Jėzus išėjo ieškoti. Kai suprasime, kad nuklydome ir pradėsime šauktis Viešpaties pagalbos, Jis skubiai ateis mūsų vaduoti. O kitos 99 avys, kurias Jėzus palieka dykumoje gali simbolizuoti dvi skirtingas grupes. Pirmajai gali priklausyti tokie, kurie, kaip fariziejai mano esą teisūs ir dar nesupranta, kad ir jiems reikia atsiversti bei prašyti Dievo gailestingumo. Kitos grupės avys gali teigiamai simbolizuoti tuos, kurie kaip piemens draugai bei kaimynai jau pilnai ir tobulai atsivertę. Dievo malonės dėka jie tapo panašūs į Jėzų, ir kai šis išeina ieškoti pasiklydusiųjų, jie bendradarbiauja su juo ir aktyviai dalyvauja ieškojime. Kiekvieną kartą, kai Jėzus grįžta parsinešdamas dar vieną paklydusią avį, jų džiaugsmas tampa šimteriopas.

Iš pirmo žvilgsnio, istorija apie moterį, kuri šluoja savo namus ieškodama pamestos drachmos, gali priminti Mergelę Mariją. Kas žino, galbūt kartą vaikystėje Jėzus buvo pastebėjo savo motiną ieškančią pamestos monetos jų namuose Nazarete. Tačiau Marija yra Šventosios Dvasios sužadėtinė ir jos tobula ikona. Dievo Namai – tai Bažnyčia, ir joje gyvena Šventoji Dvasia. Šv. Dvasia yra tarsi Bažnyčios siela. Bažnyčios pagrindinį lobį, jos brangias monetas ar drachmas sudaro tikinčiųjų sielos. Visas sielų gerumas, visa jų neįkainojama vertė kyla iš Šventosios Dvasios. Ši Dievo įvaikinimo Dvasia formuoja kiekvieną iš mūsų pagal Dievo Sūnaus paveikslą, ji gaivina mus iš vidaus, traukdama mus Tėvo link meilės ryšiais. Dievo namuose, jeigu viena drachma krenta žemyn, jeigu įspausdintas monetoje Dievo atvaizdas tampa suteptas ir nebematomas aslos purve, Dvasia uždega Dievo žodžio lempą ir energingai „pučia“ šalindama dulkes ir purvą tol, kol atranda pamestą lobį. Kitos devynios drachmos, kurios simbolizuoja gyvus bažnyčios narius, malda ir veikla dalyvauja Šv. Dvasios paieškoje. Atsiradus pamestam lobiui, jų džiaugsmas padaugėja šimteriopai.

Trečiasis palyginimas mums pristato neapsakomą Tėvo meilės slėpinį. Sūnus ir Dvasia amžinai kyla iš Tėvo, ir jis juos siunčia pas mus į pasaulį. Tėvas yra taip pat visos kūrinijos, visų gerybių ir visų gerų dovanų pirmapradis bei giliausias šaltinis. Žinia, Tėvas yra galingas, jis – visagalis, tačiau jo pagrindinis bruožas yra dosnumas. Jis dosniai dalija kitiems visą savo turtą, visą savo paveldą, viską, kas kyla iš jo. Jis nori atiduoti save ir visą, ką turi tiems, kurie priima jį su meile. Gal kada nors mes buvome jaunesniojo sūnaus padėtyje. Buvome atitolę nuo Dievo, išvykome į tolimą šalį, tapome nuodėmės vergai. Bet jeigu jau sugrįžome pas Tėvą, jeigu dabar esame Bažnyčios nariai, mums reikia kasdien, kartu su vyresniu Sūnumi atsakyti į vieną klausimą: Ar esame pasiruošę gyventi amžinai su Tėvu ir viską turėti bendrystėje su juo? Jei taip, turėtume atsisakyti klastingo malonumo turėti atskirai savo mažą paveldą. Turėtume nepasmerkti silpnesniųjų, dar esančių toli, arba tik dabar grįžtančių brolių. Turėtume priimti į savo širdį Tėvo gailestingumą, Tėvo troškimą, kad visi žmonės būtų išganyti. Su visais angelais ir šventaisiais, su visais Bažnyčios gyvais nariais, mes esame pašaukti tapti Tėvo gailestingumo apaštalais. Amen.

Tėvas Grigalius Casprini OSB
homilija iš www.palendriai.lt