Kalnas - susitikimo su Dievu vieta

Pr 22, 1–2. 9a. 10–13. 15–18: Mūsų tikėjimo tėvo Abraomo auka
Ps 116, 10. 15. 16–17. 18–19. P.: Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo, pasauly – tarpe gyvųjų.
Rom 8, 31b–34: Dievas nepagailėjo nė savo Sūnaus

† Mk 9, 2–10: Šitas mano mylimasis Sūnus

Lietuva – lygumų kraštas. Neturime kalnų, snieguotomis viršūnėmis siekiančių debesis ir atkartojančių visas gamtines zonas. Tačiau mūsų protėviai, dar būdami pagonys, ieškodami dievybės ir garbindami ją, stengėsi pakilti aukščiau lygumų, kur vyko įprastinis gyvenimas. Jie pylė kalnus – piliakalnius, kurių viršūnės tarnavo kaip susitikimo su dievybe vieta.

Šventajame Rašte yra ne viena susitikimo su Dievu ant kalno istorija. Abraomas aukoja sūnų ant kalno. Mozei kalnuose iš degančio krūmo prabyla Jahvė. Vėliau, išvedęs savo tautą iš Egipto, Mozė kops į kalną kalbėtis su Dievu. Nuo Horebo kalno jis parneš tautai Dievo duotus įsakymus. Pranašas Elijas kalnuose po galingo uragano ir žaibų ramiame dvelkime pajunta Dievo artumą. Pats Jėzus savo maldai neretai pasirinkdavo kalną, o šiandien girdėjome, kaip jis kelis mokinius vedasi ant Taboro ir ten apreiškia savo šlovę.
Kodėl ant kalno? Kodėl čia susitikimas su Dievu yra ypatingas?

Pirmas ateinantis į galvą atsakymas labai paprastas. Ant kalno neplėtojamas žemės ūkis. Kalnas tarsi apsigina nuo žmogaus veiklos ir išlaiko Dievo kūrybos bruožus. Jis nesukultūrinamas, nepalenkiamas žmogui, netinkamas darbui. Kalnas skirtas ne veikti, o kontempliuoti. Tarp daugybės žmogaus užimtų teritorijų ši lieka neužvaldyta, tai Dievo poezijos vieta. Joje atsidūręs gali išgyventi, patirti kažką ne pagal žmogaus, bet pagal Dievo tvarką. Kunigas psichologas ir filosofas Antanas Paškus knygoje „Žvilgsnis į pasaulėžiūrinę aplinką, šventovę, save“ gina šiandien sparčiai nykstančią sakralią erdvę. Pasak jo, svarbu išsaugoti ribą tarp sacrum ir profanum. Žmogaus ir Dievo teritorija – ar reikia jas vieną nuo kitos atskirti? Šiuo klausimu vyksta gan karšta tradicionalizmo ir modernizmo diskusija. Tačiau sakralių vietų, kaip ypatingu būdu priklausančių Dievui, išskyrimas turi pedagoginę prasmę. Žmogus kai kuriose vietose turi pasijusti esąs ne šeimininkas, o svečias. Tada jis gali dvasiškai ūgtelti įsigyvendamas į aukštesnę, ne žmogišką tvarką.

Jeruzalės šventyklos laiptai buvo skirtingo pločio, kad žmogus negalėtų jais tiesiog užbėgti ir šventykloje atsirasti kaip profaniškoje erdvėje – su kasdienėmis mintimis. Tą pačią prasmę turi šventorių tvoros, bažnyčių durys, prieangiai, nuo bendros erdvės atskirtos presbiterijos. Gera, kai ir krikščionių namuose atsiranda išskirtos Dievo garbinimo vietos. Turime konkrečias vietas, kur gaminame maistą, valgome, ilsimės, priimame svečius, dirbame, net žiūrime televizorių. Kodėl nėra vietos, kur galėtume Dievą garbinti, bendrauti su juo?Teko lankytis vieno vargšo visiškai tuščiuose namuose. Ten net pečius buvo išgriautas. Bet kabojo šventas paveikslas ir prie jo degė lempelė. Paklaustas, kodėl visą laiką palieka degti tą šviesą, vargšas atsakė: „Čia Dievuliui.“ Kas žino, gal Vladimiro malda saugo visą Kazlų Rūdos miestą?..

Dievas apsireiškia ir kalba ant kalno. Nebūtinai materialaus kalno. Sekmadienis – Dievui pašvęstoji diena – iškyla virš kasdienybės kaip kalnas. Čia viskas kitaip nei kasdienybės lygumose. Turėtų būti kitaip, jei žmogus deramai švenčia sekmadienį – gilina tikėjimą skaitydamas Šventąjį Raštą, melsdamasis, dalyvaudamas šventosiose Mišiose, kurios yra pati šio kalno viršūnė, remianti dangų ir leidžianti sutikti Dievą. Sekmadienis turėtų ir patenkinti, ir paauginti tris svarbiausius žmogaus poreikius – tikėjimą, viltį ir meilę.

Abraomas nuo kalno leidžiasi sukrėstas aukos didumo. Jis sutiko ją paaukoti ir ši auka augino jo paties tikėjimą. Kaskart pasikalbėjusio ant kalno su Dievu Mozės veidas švytėdavo. Pabuvę ant Taboro mokiniai grįžta perkeisti. Išvydę Jėzaus dievystę jie į daug ką žiūrės kitaip.

Sekmadienio šventimas, ypač Eucharistijos šventimas, tikėjimo akimis žvelgiant į Viešpatį, turėtų panašiai keisti mus, mūsų veidus, santykius ir gyvenimus. O didžiausias pokytis būtų, jei savo gyvenimo aukštumose, pilkos kasdienybės lygumose ir sunkumų gelmėse pajėgtume laikytis iš dangaus skambėjusių žodžių: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo“ (Mk 9, 7b).

 

Bažnyčios žinios Nr. 1 (451)