Kantrybės!

„Iš kurgi atsirado raugių? Tai padarė mano priešas.“

Palyginime, kurį šiandien skaitome, Jėzus nori mums atskleisti dieviško gailestingumo gelmę. Jis žino, kad šiame begaliniame gailestingume kažkas mums užkliūva. Kaip girdėtame palyginime šeimininko tarnus, taip ir mus neretai trikdo šis gailestingumas, nes jis mums primena, kad egzistuoja blogio slėpinys. Blogis tegu ir nėra begalinis, tačiau vis tik yra ta tikrovė, kuri kelia klausimų. Mes norėtume galutinai pašalinti blogį ir gyventi pasaulyje be sunkumų, tačiau Viešpats mums pateikia kitokią išeitį – kantrybę. Ji kartais mums yra nepatogi, nes gyvename greičio ir neatidėliojamo veiksmo kultūroje.

„Palikite rauges ir kviečius augti kartu iki pjūties.“ Tai kryžiaus slėpinys. Per kryžių Kristus nugalėjo demoną, ir vis dėlto blogis ir išbandymai toliau egzistuoja. Kodėl? Nėra kito atsakymo kaip kryžius. Jau Senajame Testamente žydams, mirtinai sugeltiems gyvačių, paprašius šias pašalinti, Dievas to nepadarė, tačiau nurodė Mozei pagaminti žalčio vaizdinį, kad sugeltieji gyvačių galėtų išsaugoti gyvybę, žvelgdami į šį išankstinį kryžiaus pavyzdį. Tikrai, blogis ir toliau egzistuoja pasaulyje. Jis nekyla iš Dievo, kuris yra gėrio Dievas ir sukūrė viską iš gėrio. Pasaulio kūrimo biblinis pasakojimas teigia: „Dievas matė, kad visa tai buvo gera.“ Blogis, pasėtas priešo, kurį Jėzus įvardija, – tai velnias.

Pasaulio dirvoje jis pasėjo neapykantą ir karą, kad trukdytų Dievo karalystei plisti. Mes esame gundomi patys imtis karo prieš blogį, o kai kurie net yra gundomi pulti Dievą, jį kaltinti, kad jis leidžia blogiui keroti. Mums sunku suprasti, kad Dievas yra kantrus ir moka laukti, o mes esame nekantrūs, nes žvelgiame tik į dabartį, nematome pabaigos. Dievas nėra nenumaldomas teisėjas. Jis visada kantriai laukia nusidėjusio atsigręžimo ir atgailos, nes trokšta jam amžinojo gyvenimo. Pripažinkime, kad ši laikysena mums naudinga, nes blogis egzistuoja kiekviename iš mūsų, ir tai sunkiausia priimti. Mes nenorime pamatyti savo trūkumų ir netobulumų, tačiau greitai tai pastebime kituose. Mokame save laikyti geriausiais, bet sunkiai gebame pakęsti mažiausią iš kitų kylantį susierzinimą.

Šventasis Benediktas ragina savo mokinius priskirti Dievui tai, ką jie mato savyje gera, ir, priešingai, žinoti, kad blogis padarytas jų pačių. Pasaulyje visada bus nusidedančių žmonių, tarp jų esame ir mes. Jų yra Bažnyčioje, mūsų bendruomenėse, šeimose, tačiau jokia situacija nėra nepataisoma, be to, yra sunku atskirti raugę nuo tikrų grūdų, kai jie tik prasikala iš žemės. Turėkime vilties ir būkime budrūs. Demonas ir mumyse sėja rauges, kad nustelbtų Dievo laukiamą derlių ir nukreiptų mus nuo mūsų pašaukimo meilei.

Būkime budrūs ir neleiskime, kad mus apimtų nedėmesingumas, kuris, pasak vieno posakio, yra pragaro tiekėjas. Būkime ir kantrūs. Kova yra nuolatinė, bet pergalė mums užtikrinta Kristuje: „Užtenka tau mano malonės“, – pasakė Viešpats apaštalui Pauliui. Kova yra nuolatinė, kad neduotume valdžios demonui, pernelyg lengvai pasiduodami gundymams ir atverdami jam savo širdies duris.

Turime neduoti jam progos mus žlugdyti, suteikti jam galimybę įteigti mums liūdesio mintis, murmėjimą, prieš brolišką meilę nukreiptas kalbas ar darbus. Ir vis dėlto nebijokime žvelgti į blogį ir demoną, neišsigąskime, bet, pagal šventojo Benedikto panaudotą vaizdinį, sudaužykime į Kristų visa, ką mums įtaigauja velnias. Malonė mus įveda į Dievo gailestingumo ir kantrybės slėpinį.

Prašykime, kad Mergelė Marija mus palaikytų tikėjimu ir viltimi – šiomis tikrovėmis, kuriomis ji gyveno stovėdama kryžiaus papėdėje, matydama tada Dievo atleidimo, o ne blogio, kaip būtų galima tikėtis, pergalę.

Abatas Pilypas Dupont OSB
www.palendriai.lt