Koks krikščionio skonis?

Šį sekmadienį Jėzus sako savo mokiniams du vienodai trumpus palyginimus apie druską ir šviesą.

Pradėkime nuo antro palyginimo, kuris yra beveik savaime suprantamas. Kristus yra Šviesa iš Šviesos Trejybėje, Tėvo tobulas paveikslas ir atvaizdas. Jis yra pasaulio šviesa, vienintelė tikra Dievo meilės apreiškimo šviesa. Dėl tikėjimo Jėzaus mokiniai yra taip pat pašaukti tapti šviesa pasauliui. Sekdami Kristaus pavyzdžiu, gyvendami pagal jo mokymą, ypač pagal jo palaiminimų dvasią, priimdami Jėzaus malonę, jie tampa vis panašesni į jį.

Kaip sakė šv. Paulius, jiems žvelgiant į Dievo šlovę Kristaus veide, dėl Viešpaties Dvasios veikimo vis didėja jų garbingumas. Savo buvimu ir žodžiais jie atspindi Kristaus šviesą pasaulyje. Tik, jeigu mokiniai išdidžiai ir veidmainiškai trokšta būti kitų žmonių matomi ir šlovinami dėl savo gerų darbų, jų šviesa nebebus tikra. Jeigu mokiniai uždengia savo protą ir širdį nuodėmės ir egoizmo gaubtuvu, jie nebegauna Kristaus šviesos. Jeigu jie keičia Kristaus mokymą, sumaišydami jį su svetimomis doktrinomis, jeigu jie stengiasi kovoti prieš pasaulį valdantį blogį ne dvasiniais „palaiminimų“ ginklais, bet smurtu ir neapykanta, jeigu jie tampa panašūs ne į Dievo Sūnų, bet į šio pasaulio vaikus, siekiančius tapti turtingais ir galingais žemėje, tada nesvarbu, kad jie vadina save krikščionimis; jie tik užvožia gaubtu ir užgesina savyje Kristaus šviesą. Jų akys aptemsta, jie yra paskendę tamsoje ir šviesa, kuri yra juose, tampa tamsi.

Štai kodėl Bažnyčia viena gražiausių maldų meldžiasi už savo vaikus sakydama: „Dieve, tu savo malone įsūnijai mus ir liepei būti šviesos vaikais; neleisk mums atkristi į klaidų sutemas, bet padaryk mus spindinčiais tiesos švyturiais.“ Kristaus Bažnyčia turi stovėti ant kalno ne kaip uždara, galinga šio pasaulio karinė tvirtovė, bet kaip atviri Dievo vaikų namai, gailestingumo namai, paženklinti Jėzaus Kryžiumi, apšviesti jo prisikėlimo šviesa. Juk ji yra, kaip mes meldėmės šių Mišių pradžioje, „Viešpaties vaikų šeima, kuri remiasi vien dangaus malonės viltimi.“ „Jūs esate žemės druska. Jei druska nustotų sūrumo, kuo gi ją pasūdyti?“ Šį pirmą palyginimą yra ne taip lengva suprasti. Gal reikėtų pirmiausia prisiminti visą druskos svarbą ir vertę žmonijos istorijoje ir Biblijoje.

Šiandien nemaža žmonių, ypač pagyvenusių, kenčia nuo pertekliaus druskos, kuri yra per gausiai vartojama beveik visuose patiekaluose ir perdirbtame maiste. Toks perteklius gali sugadinti sveikatą, sukeldama širdies bei kraujagyslių ligas. Tačiau druska – svarbi maistinga medžiaga ir bent minimalus jos kiekis yra reikalingas kasdien kiekvienam žmonių. Be to, druska džiugina žmogaus skonio pojūčius, atskleidžia maisto skonį, ir tie, kurie dėl sveikatos turi griežtai atsisakyti druskos, netrukus patiria, kad beveik visi patiekalai tampa neskanūs ir nuobodūs. Druska yra ne tik seniausias bei svarbiausias prieskonis.

Per tūkstančius metus ji buvo taip pat beveik vienintelė priemonė, sauganti maistą nuo sugedinimo. Reikia pastebėti, kad tikra mineralinė druska jokiu būdu negali prarasti savo sūrumo. Kitaip ji nustotų egzistuoti. Tačiau senovėje druska buvo iškasama iš žemės ir dažnai likdavo sumaišyta su kitais mineraliniais ir augaliniais elementais. Ši negryna medžiaga dar atrodė kaip druska, bet nebeturėjo sūrumo. Be to, reikia prisiminti, kad remiantis Senojo Testamento Įstatymu druska buvo naudojama Jeruzalės šventykloje atnašaujant aukas. Tačiau negryna druska, kuri nebeturėjo pakankamo sūrumo ir nebuvo tinkama aukoti Dievui su mėsos aukomis, buvo išbarstoma kieme, kad žmonės lipdami laiptais į šventyklą nepaslystų.

Bandykime dabar paaiškinti mūsų girdėtą palyginimą. Žemės druskos šaltinis – tai pats Kristus. Jo druska – tai jo velykinė meilė, dėl kurios jis aukojo save ant Kryžiaus už pasaulio gyvybę. Kristaus auka, kuri gauna visą savo galią iš jo „druskos“, saugo žmoniją ir visą pasaulį nuo sugedinimo, sugrąžindama visiems dalykams jų skonį bei gražumą, atstatydama jų autentišką būklę, jų giluminę kryptį amžinybės link.

Be to, Evangelijoje pagal Morkų Kristus sako mokiniams: „Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi“ (kiekvienas iš jūsų taps auka Dievui), tad „turėkite savyje druską“ (mano nesavanaudišką velykinę meilę). Evangelijoje pagal Joną Jėzus taip pat sakė savo Tėvui: „Dėl jų (savo mokinių) aš „pašventinu“ arba „aukoju“ save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (kad jie būtų atitraukti nuo visko ir atiduoti Dievui ir jo išganymo darbui pasaulyje).

Būti žemės druska – tai nuvalyti savo širdį nuo visų netyrų troškimų ir motyvų, kad galėtume nuoširdžiai, visomis jėgomis mylėti Dievą ir jam tarnauti, pasiaukoti kartu su Kristumi prie jo altoriaus ir taip patraukti paskui save visą pasaulį į amžinąją paschą, į amžinojo perėjimo kelią. Amen.

T. Grigalius Casprini OSB
www.palendriai.lt