Krikščioniško gyvenimo bendruomenė

Krikščioniškojo gyvenimo (KG) bendruomenė – tai tarptautinė krikščionių pasauliečių bendruomenė, kurios nariai gyvena remdamiesi ignaciškuoju dvasingumu. Paprastai asmenys, turėję dvasinių pratybų patirtį ir atpažinę, kad jiems tinka šis dvasingumas, turi galimybę įsijungti į šią bendruomenę, nes šventėjimas, kaip pažymi popiežius Pranciškus, yra bendruomeninis kelias, visada po du.

Dvasinėmis pratybomis vadiname kiekvieną būdą tirti sąžinę, medituoti, kontempliuoti, melstis žodžiu ir mintimis bei kitokią dvasinę veiklą. Mat kaip vaikščiojimas, ėjimas, bėgimas yra kūno pratybos, lygiai taip dvasinėmis pratybomis vadiname kiekvieną būdą, kuris parengia ir nuteikia sielą pašalinti iš savęs visus netvarkingus polinkius, o juos pašalinus, ieškoti ir rasti dievišką valią bei taip tvarkyti savo gyvenimą, kad būtų naudinga sielos išganymui. (Šv. Ignacas Lojola ”Dvasinės pratybos”)

Pratybų metu apmąstomas dėkingumas už Dievo dovanas gyvenime, paskui – nuodėmės kilmė ir tai, kaip ji trukdo Dievo meilei mane pasiekti. Taip pat apmąstomas Jėzaus žemiškasis gyvenimas bei Jo kančia: paskutinis Jo įžengimas į Jeruzalę, Paskutinė vakarienė, teismas, nukryžiavimas, kančia ant kryžiaus ir mirtis. Paskutinėje pratybų dalyje kontempliacijos remiasi Šventojo Rašto pasakojimais apie Prisikėlimą ir, vėlgi, apie Dievo meilę mums.

Tarp kontempliacijų pagal Šventąjį Raštą šv. Ignacas įterpia meditacijas apie paguodą ir nepaguodą, kaip elgtis vienu ir kitu atveju. Apie gerosios ir blogosios dvasios taktikas, ir tai, kaip atpažinti ir įveikti kliūtis. Apie nuolankumo lygmenis, stengiantis sau įsivardinti, kuriame lygmenyje esu aš pats. Apie piktojo gudrybes, kuriomis mus siekiama atitraukti nuo pasirinkimo tarnauti ir atsiduoti savo Kūrėjui. Šv. Ignacas taip pat kalba, kaip atpažinti savo esminį pašaukimą ir teisingai padaryti dalinius, kasdienius pasirinkimus.

Iš tiesų, skamba iš tiesų įmantriai ir sudėtingai, bet dvasinės pratybos visų pirma skirtos ne skaityti, o patirti! Šv. Ignaco pratybos šiek tiek panašios į šokį. Jei aš noriu išmokti šokti, neužtenka paskaityti knygą apie šokį, turiu pradėti šokti! Dažnai prireikia ir pagalbos iš šalies, kad kas pamokytų, nukreiptų tinkama linkme.

Svarbi šv. Ignaco pratybų dalis –  pokalbis su dvasiniu palydėtoju. Juo gali būti dvasininkas ar pasaulietis, turintis dvasinių pratybų patirties, praėjęs tam tikrus mokymus. Šventajame Rašte puikus dvasinio palydėjimo patirties pavyzdys - Emauso mokiniai, kai prie jų kelyje prisijungia Jėzus ir, keliaudamas kartu, teiraujasi: „Apie ką kalbate eidami keliu?”. Jis juos išklauso, neskuba pamokyti ir nurodinėti, bet prisitaiko prie mokinių tempo ir laukia, kol šie, vedami troškimo pasilikti su Juo ir kartu vakarieniauti bei išgyventi bendrystę, patys nepakvies Jį pasilikti. Dvasinis palydėjimas – tai tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje sustatyti kelio ženklai, padedantys neiškrypti iš teisingo kelio.

Ignaciškas dvasines pratybas galima atlikti keliais būdais. Artimiausia daugeliui iš mūsų - atlikti dvasines pratybas neatsitraukiant nuo savo pareigų, yra skirti kiekvieną dieną konkretų laiką maldai. O kartą per savaitę susitikti ir pasidalinti patirtimi grupelėje su bendrakeleiviais bei dvasiniu palydėtoju. Šis būdas užtrunka 33 savaites ir vadinamas dvasinėmis pratybomis kasdieniame gyvenime, taip pat dažnai vadinamas „Eik į savo kambarėlį“ metodu.

Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės mūsų parapijoje vadovė Lina Ščėsnienė (8 656 37357)