Krikštas - tiltas tarp Jordano ir Golgotos

Iz 42, 1–4. 6–7: Štai mano tarnas, kuriuo aš gėriuosi
arba Iz 55, 1–11: Ateikite prie vandens, klausykitės – ir jūs gyvensite

Ps 29, 1a. 2. 3ac–4. 3b. 9b–10. P.: Viešpats laimins savo tautą, teiks jai ramybę.
arba Iz 12, 2–3. 4bcd. 5–6. P.: Džiaugdamies semsite vandenį iš versmių išganingų.

Apd 10, 34–38: Viešpats jį patepė Šventąja Dvasia
arba 1 Jn 5, 1–9: Dvasia, vanduo ir kraujas

† Mk 1, 7–11: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi

Evangelistas Morkus aiškiai ir išraiškingai pradeda savo pasakojimą nuo Jėzaus krikšto. Jis nekalba apie Jėzaus gimimą, nei apie jo vaikystę. Jam visa istorija prasideda Jėzaus Krikštu. Keliomis taupiomis eilutėmis nupiešia Jono Krikštytojo figūrą, tam, kad apibendrintų ilgai trukusio laukimo atmosferą. Kad papasakotų apie žmoniją, laukiančią Mesijo. Išganytojo misija prasideda tą akimirką, kada tas, kuris krikštijo vandeniu, užleidžia vietą tam, kuris krikštys Šventąja Dvasia. Prasideda nauja era, nauja, Dievui pašvęsta kūrinija.

Kūrėjas atsiduria kūrinio vietoje. Pasaulio gelbėtojas įžengia į Jordano upę kaip nusidėjėlis. Pasaulio teisėjas dalyvauja kuriant naująjį Adomą. Jėzus išbrenda iš vandens ir pradeda savo misiją. Ant jo nužengia Šventoji Dvasia, taip kaip Adomui kad buvo įpūsta Dvasia (plg. 2, 7). Jėzus tampa naujuoju žmogumi. Apie Adomą buvo sakoma: ir žmogus tapo gyva būtybe. Taip krikšto Jordane akimirką prasideda naujos žmonijos era. Kristuje gimsta naujas žmogus. Žmogus, kuris dar turės pereiti Golgotos keliu ir prisikelti iš numirusiųjų. Žmogus, kuris dar turės pakeisti žmonijos veidą ir kiekvieną žmogų atskirai... Iki tos akimirkos, kol visi pamatys Žmogaus Sūnų ateinantį debesyse (plg. Mk 13, 26-27)... Ir tada jau nebebus krikšto, nes visi gyvens dangaus karalystėje (plg. Apd 21, 23-27).

Pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo visiškai natūrali praktika krikštytis tik suaugusiam žmogui, kadangi daugelis pirmųjų krikščionių buvo suaugę konvertitai, atsivertėliai ir dėl to, kad iš jų buvo reikalaujama tinkamo pasirengimo ir žinių, apsisprendimo. Ir šiomis dienomis daugėja asmenų, kurie krikštą priima jau būdami gana brandaus amžiaus. O kartais pastebime ir priešingą vyksmą – žmonės, gyvenantys tam tikrose valstybėse, atsisako krikšto, kad, pavyzdžiui, išvengtų mokesčių mokėjimo. Galbūt kai kuriuose visuomenės sluoksniuose yra madinga save vadinti gnostikais, ateistais, netikinčiais. O gal tiesiog bandoma sau įrodyti priešingai, negu kalba širdies balsas...

II-asis Vatikano Susirinkimas pabrėžė krikšto svarbą – tos pradžios, per kurią perkeičiamas visas žmogaus gyvenimas, jo egzistencija. Krikštas – tai dalyvavimas Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Krikšto akimirką mes su juo mirštame ir prisikeliame. Visa tikinčio žmogaus istorija pasakojama krikšto sakramento metu. Atgimstant iš vandens ir Dvasios.

Šio sekmadienio liturgija mums primena Šventosios Dvasios svarbą ir tą slaptingą ryšį tarp vandens ir Dvasios. Visas tikinčio žmogaus gyvenimas atsiskleidžia per tai: Dvasia ir išgelbėjimas dovanojami Kristaus per kryžių (nes ant jo ištryško kraujas ir vanduo...).

Krikšto Jordane akimirką Dvasia nužengia ant Jėzaus, kuris stovi vandenyje. Šie du elementai be galo svarbūs kiekvienam, kuris ruošiasi priimti krikštą, arba jau yra jį priėmęs. Tiek panerdami į vandenį, tiek iš jo pakildami, nesame vieni. Su mumis yra jis – Kristus. Mes panardinami jame...

Evangelisto Morkaus tekstas mums siūlo apmąstyti tris momentus. Visų pirma, pasakotojas krikšto metu pasikeitusiam dangui apibūdinti naudoja tą patį veiksmažodį, kuris naudojamas ir scenoje, kada Jėzus kabo ant kryžiaus, o šventyklos uždanga perplyšta pusiau. Tas pats veiksmažodis. Antras dalykas – Dvasia, kuri krikšto metu nužengia ant jo, o tą akimirką, kada jis kabo ant kryžiaus – jis išpildo misiją. Trečias momentas: krikšto metu balsas iš dangaus paskelbia, kad Jėzus yra sūnus, o apie ant kryžiaus mirštantį Jėzų, tą patį ištaria Romos kareivis, centurijonas.

Norėdami geriau suvokti Morkaus evangelijos kalbėjimo būdą, turime prisiminti ir balso svarbą Gerosios Naujienos epifanijai, apreiškimui. Visą Senąjį Testamentą galėtume pavadinti Dievo balso girdėjimu. Jame nuolat skamba: tu esi mano sūnus, tave šiandieną kildinau, tu esi mano sūnus, mano išrinktasis, tu esi mano sūnus, mano vienintelis, mylimasis. Šiose vos keliose eilutėse Raštų pagalba pamatome, jog visa tai išsipildo Jėzaus asmenyje. Ir šie žodžiai dovanojami kiekvienam iš mūsų. Tiems, kurie klausomės evangelijos ir ją skaitome.

Būtent todėl esame kviečiami ieškoti Viešpaties, nes jis leidžiasi randamas. Esame kviečiami jo šauktis, nes jis yra šalia. Tad nelaukime, negaiškime veltui laiko: ieškokime Jėzaus ir jis mums pasirodys. Amen.

Kun. Andrius Vaitkevičius