Kristus Karalius, Visatos Valdovas

Žmonijos istorijoje nuolat kovoja dvi karalystės: Dievo karalystė, besiremianti meile, ir nuodėmės karalystė, besiremianti egoizmu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Dievo karalystė yra trapi, tačiau ji visada laimi, kadangi Dievas yra meilė, o meilė nenugalima. Ir būtent tokios meilės karalystės, kaip svarbiausio dalyko, troško viena senolė. Senovės Egipto valdovai faraonai buvo laidojami labai išpuoštuose brangiuose sarkofaguose su karališka atributika. Europos karalių antkapiai taip pat stulbina puošnumu ir iškilmingumu. Krikščionys, krikštu tapę karališkosios kunigystės atstovais, laidojami su kryželiais, rožiniais ar šventais paveikslėliais rankose. Tačiau ši senutė, gulėdama ligoninėje, klebonui pasakė: „Viešpats man davė puikų gyvenimą. Esu pasiruošusi numirti.“ „Suprantu jus“, – atsakė klebonas. „Aš turiu vieną prašymą, – tęsė močiutė, – noriu, kad palaidotumėte mane su šaukštu rankoje.“ „Su šaukštu? – labai nustebęs sušuko klebonas. – Kodėl?“ „Man labai patikdavo dalyvauti parapijos rengiamose vaišėse, atėjusi prie stalo, pirmiausia žiūrėdavau, ar prie mano lėkštės yra šaukštas. Nes vaišių pabaigoje būdavo saldumynai arba ledai.“ „Na ir kas iš to?“ – nesupratęs pasakojimo paklausė klebonas. „Tai reiškia, kad geriausias dalykas laukia pabaigoje. Štai ką aš noriu pasakyti. Kai žmonės eis pro mano karstą ir paklaus, kodėl čia šaukštas, noriu, kad jiems atsakytumėte, jog turiu šaukštą, nes manęs laukia geriausias dalykas.“ Ši moteris geriausiu dalyku laikė amžinąjį gyvenimą. Šaukštas moters rankoje simbolizavo jos troškimą būti su Dievu amžinybėje ir semti Jo meilę. Ji tikėjo dieviškuoju atpildu tiems, kurie tiki į Kristų, Visatos valdovą.

Kristus yra karalius: būtent jis tars paskutinį žodį žmonijos istorijoje ir kiekvieno žmogaus gyvenimo istorijoje. Jis ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Jis yra karalius, Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga. Jis yra karalius, ne todėl, kad įsakinėja, bet kad tarnauja. Jis tarnauja visiems žmonėms ir myli juos taip, jog atidavė savo gyvybę. Kristus yra Gailestingumo Karalius. Kristaus tikras karališkumas – jo kančia ant kryžiaus, nes čia Jėzus panaikina bedugnę tarp žmogaus nuodėmės ir Dievo šventumo: „Šiandien su manimi būsi rojuje.“ Jis nori išgelbėti visus ir priartinti mus prie Dievo. Jėzaus karališkoji didybė yra jo galia išgelbėti net pasmerktą mirti žmogžudį. Jėzus nuo kryžiaus paskelbia pirmąjį šventąjį, kuris bus danguje, ir tas šventasis yra... žmogžudys. Ne kunigas, ne vienuolė, ne kardinolas ar popiežius, bet žmogžudys. Šis nusikaltėlis gerai suprato savo kaltę ir suvokė, jog užsitarnavo būti nukryžiuotas. Du nusikaltėliai, vienas iš kairės, kitas iš dešinės, primena Jėzaus apaštalų brolių Zebediejų motinos prašymą, kad vienas jos sūnų būtų Jėzui iš kairės, kitas iš dešinės Dangaus Karalystėje. Tačiau jų vietą šalia Kristaus užima nusikaltėliai. Tik vienas iš jų šią vietą užėmė garbingai, nes prašė Dievo pasigailėti. Visa žmonijos išganymo istorija telpa trijuose sakiniuose: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro.“ „Iš tiesų sakau tau, dar šiandien su manimi būsi rojuje.“ Ir: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ Šie du nusikaltėliai atstovauja visai žmonijai, žmonių prigimčiai: vienas atstovauja tiems, kurie skausme dalijasi likimu su Dievu kreipdamiesi į Jį: „Jėzau prisimink mane“; kurie lyg neregiai šaukia: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs.“ Kitas nusikaltėlis atstovauja tiems, kurie kentėdami Dievą keikia, atstumia arba net meta iššūkį Jam: jeigu Tu egzistuoji, padaryk tą ir tą, išvaduok mane iš skausmų. Kančioje mes galime arba pulti į beviltiškumą, arba pulti ant kelių po kryžiumi ir išpažinti: tikrai šitas yra Dievo Sūnus. Išganymas prasideda, kai pripažįstamos klaidos, suvokiamas dvasinis tamsumas ir aklumas; išganymas atveria akis. „Kokia nauda iš Dievo?“ Jeigu manai, jog Dievas padės tau praturtėti, pasiekti šlovę, tapti visų gerbiamam, išspręs visas tavo problemas, turi žinoti – šiais klausimais Dievas yra tau nenaudingas. Ar tikrai nori tokio Dievo? Ar nori Dievo, kuris palaiko silpnuosius? Dievo, kuris yra nukryžiuotas? Dievo, kurio karūna iš erškėčių? Tačiau šis Dievas nugalėjo mirtį, sunaikino mūsų nuodėmes. Jėzaus pergalė pasireiškė nusižeminusiame nusikaltėlio tikėjime: šiame žmoguje prasidėjo Dievo Karalystė. Dievui užtenka šios pergalės, nes Jis triumfuoja, kuomet išmoko mus mylėti ir aukotis. Dievas laimi, kai žmogaus širdis atsinaujina ir užsidega meile. Garbė karalių Karaliui ir viešpačių Viešpačiui.

Bažnyčios žinios, 2016 nr. 10