Kryptis - šventumas

Apr 7, 2–4. 9–14: Regėjau milžinišką minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų.
Ps 24, 1–2. 3–4ab. 5–6. P.: Šitokie žmonės yra išsiilgę tavo, Viešpatie, veido.
1 Jn 3, 1–3: Mes matysime Dievą tokį, koks jis yra
† Mt 5, 1–12a: Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje

Esame girdėję apie daugelį garsių pasaulio mokslininkų, rašytojų ir medikų, Nobelio premijos laureatų, sportininkų, čempionų, iškovojusių aukso ir sidabro medalius. Šiandien minime nesuskaičiuojamą daugybę žmonių, kurie pasižymėjo nepaprasta meile ir pasiaukojimu artimui, kuriems Dievo valios vykdymas buvo svarbiausias gyvenimo principas.

Nobelio premijų laureatai ir sporto čempionai yra apdovanojami šioje žemėje, o šventųjų titulus Bažnyčia teikia po mirties, nes šventumas yra brangiausioji vertybė amžinajame gyvenime. Kaip garsūs sportininkai ilgainiui tampa kitų sportininkų treneriais, taip šventųjų pavyzdys padeda mums siekti tobulumo. Mes ne visi sugebame įveikti dviejų metrų aukštį, ir tai nėra svarbu, tačiau visi galime būti iškilę virš kitų savo gerumu, pasiaukojimu ir meile. Kiek daug yra žmonių, kurie suvaldę savo aistras, lyg eiklų žirgą, peršoka gyvenime pasitaikančias neįtikėtinas kliūtis, kurie lyg boksininkai kumščiuojasi su neteisingumu, melu, apgaule ir žiaurumu, kiek daug jų užstoja silpnesnįjį. Ir kai priartėja prie savo gyvenimo finišo, jie su nepaprastu, dangišku džiaugsmu pasitinka didįjį gyvenimo laimėjimą – laimingą amžinybę Viešpatyje. 

Tikroji šventumo esmė ne išorinės smulkmenos, o tai, kiek žmogaus širdis yra persunkta Dievo ir artimo meilės, kiek jo mintis yra įleidusi inkarus į dieviškąsias tiesas, kiek jo valia užgrūdinta ir patvari gėrio tarnyboje. Kai kurios iš mūsų maldingųjų moterų, norėdamos šventai gyventi, vaikščioja galvas nuleidusios, visada rimta mina, lyg bijodamos, kad šypsena nebūtų palaikyta jų išsiblaškymo ženklu. Kristaus paskelbtų palaiminimų pabaigoje atrandame galutinį tikslą – „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ Atlygis danguje – tai mūsų amžinosios ateities tikslas. Nuo kalno Kristaus pasakyti palaiminimai šių dienų žmogaus kovos už būvį pjautynėse suskamba revoliucingai ir kartu labai taikiai. Čia ryškiai atsiskleidžia skirtumas tarp švento žmogaus ir žmogaus, pamėgusio nusikaltimo kelią. 

Buvo epochos, kada akcentuojant Dievo meilę buvo apleidžiama meilė žmogui. Artimas tapdavo lyg instrumentas. Mylėjo žmones „dėl Dievo meilės” arba kad taip įsakyta. Bet juk žmogų, kaip ir Dievą, reikia mylėti be jokių išskaičiavimų. „Jei kas sakytų: Aš myliu Dievą, o savo brolio nekęstų – tasai melagis“ (1 Jn 4, 20). Dalyvaudami šv. Mišiose pažvelkime vienas į kitą Jėzaus žvilgsniu, iš visos širdies palinkėkime vieni kitiems ramybės, nes visi esame to paties Dievo vaikai, Krikštu tapę broliais ir seserimis. Priimkime Jėzų į savo širdis šv. Komunijoje, prašydami, kad jis išmokytų mus mylėti vienas kitą.

Būdami Kristui pašvęsti, pasauliečiai gauna nuostabų pašaukimą ir yra parengiami tam, kad juose vis labiau gausėtų Šventosios Dvasios vaisiai. Visais savo darbais, maldomis ir apaštalavimu, santuokiniu ir šeimos gyvenimu, kasdieniu triūsu, dvasiniu ir fiziniu poilsiu, jei tik tai daroma Dievo Dvasioje, – net gyvenimo vargais, jei juos kantriai pakelia, – jie atnašauja „dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“ (1 Pt 2, 5). Tobulumo kelias eina per kryžių. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos. Bažnyčia mums per ištisus metus, minėdama kankinius ir šventuosius, „skelbia Velykų slėpinį“ tuose žmonėse, kurie „drauge su Kristumi kentėjo ir drauge buvo išaukštinti; tikintiesiems Bažnyčia pristato šventuosius kaip pavyzdį, o remdamasi jų nuopelnais, meldžia Dievo malonių“. 

Bažnyčios žinios Nr. 9 (411)