Pasaulyje yra daug nepatenkintų žmonių. Daug tokių yra ir aplink mus Lietuvoje. Tokie žmonės nelaiko savęs laimingais. Kai kurie tariasi esą laimingi, nes šiandien yra turtingi, jiems nieko lyg ir netrūksta. Kiti jaučiasi reikalingi, kviečiami į susitikimus, pasilinksminimus ir pobūvius, todėl taip pat tuo gyvenimo tarpsniu jaučiasi laimingi. Bet jie klysta. Tai nėra tikroji laimė, nes ji neturi tikrojo laimės variklio – meilės.

Kartais tas, kurį likimas visaip bando, gali atrodyti ir laimingesnis, ir turtingesnis už visa kuo apsirūpinusį, nes jis kupinas meilės, jo siela sugeba mylėti. O tai reiškia, kad jo siela sugeba ir atjausti, ir suprasti, ir padėti. Nes mylintieji būtent kovoja už savo sielas, net to nepastebėdami. Tuo tarpu kita dalis kovoja už save, už savo patogumus ir nesibaigiančius malonumus. Būtent ši žmonių dalis yra nepatenkinta ir nelaiminga, kai kas nors nepasiseka. Retai ta dalis žvilgteli į savo sielą ir dar rečiau joje ieško laimės variklio – meilės. O jei žmogus galėtų pažiūrėti į savo sielą ir pamatyti ją tokią, kokią mato Dievas, žmogus tikrai pasibaisėtų. Todėl patogiau sielą laikyti uždarytą, jos nerodyti, taip uždarant ir meilę.

Juk net patys gabiausieji, iškilę mene ar moksle, yra atvėrę tik dalį savo sielos. Kitą dalį dažnai palikę tamsoje ar net visai atrofuotą. O pasauliui labai reikia meilės, nes mylinti siela yra lyg ta mažoji pasaulio saulė. Būtent ji ir skelbia Dievą. Kodėl vieni miršta, nepalikę jokio pėdsako, o kiti vis prisimenami, jais norima sekti? Gal todėl, kad jie turėjo nemarias sielas, kuriose  viešpatavo meilė. 

Taip, meilė nemari. O žmogus yra šio brangaus jausmo ir savininkas, ir rinkėjas. Ir jeigu atrodo, kad meilė tokia galinga, jog visiems viešpatauja, tai iš tikrųjų ji tokia galinga, nes pirmiausiai kitiems tarnauja...

Kun. Ferdinantas Žilys