Lobis ten, kur širdis

Turtai, žemiškos gėrybės žmogaus gyvenimui yra reikalingi. Be pinigo negalima apsieiti. Tad kiekvienas žmogus privalo darbuotis, rūpintis pragyvenimu, vengti bereikalingų išlaidų, taupyti ateičiai. Išmintingas taupumas yra dorybė, patarta Kristaus pavyzdžiu. Kristus, stebuklingai pavalgydinęs žmones, tarė savo mokiniams: „surinkite likučius, kad niekas nepražūtų“ (Jn 6,12). Kaip turtų švaistymo, taip ir per didelio prisirišimo prie jų arba godumo reikia saugotis. Ir Šv. Raštas sako: „Visų blogybių šaknis yra godumas“ (1 Tim 6, 10).

Išdidus žmogus ieško savęs, visur trokšta garbės, visur turi būti matomas, save daro stabu. Godus žmogus visomis jėgomis ieško turtų. Jis daro save turto garbintoju – mamonos vergu. Tačiau ne visuomet godus yra tas, kuris turtingas, nes godžių yra ir turtuolių, ir vargšų. Nėra godus ir tas, kuris teisingu būdu, neskriausdamas artimo, nerūstindamas Dievo, trokšta padauginti gėrybes. Kiekvienas žmogus turi savo darbu tinkamai išsilaikyti, pasirūpinti ateitimi, senatve, šeima. Taurus žmogus savo turto nešvaisto, bet išmintingai jį daugina. Tad taupumas nėra yda, bet dorybė.

Godumas – tai neribotas troškimas pinigų ir gėrybių bei aklas prisirišimas prie jų. Godus yra tas, kuris trokšta turėti daugiau gėrybių, negu jam reikia; kuris juo daugiau turtų įsigyja, tuo daugiau nori. Godus nori turėti vien dėl turėjimo. Jis nei pats turtais naudojasi, nei kitiems duoda. Godus yra tas, kurio širdis kieta kaip akmuo, šalta kaip ledas, kurio jokia, kad ir didžiausia, žmogaus nelaimė nepajudins. Nelaimė tam, kas iš godaus pasiskolino, jis išnaudos, nepaliaus reikalavęs, iki visa neatiduosi.

Godusis turtams aukoja visus savo rūpesčius, mintis, jausmus ir darbus... net savo sielą ir laimę. Išganytojas pasakė: „Negalite tarnauti Dievui ir pinigui“ (Lk 16,13). O apaštalas Paulius godumą vadina stabmeldyste (Kol 3, 5). Žmogaus širdis – tai statinė be dugno, viso pasaulio turtais jos nepripildysi. Ar gali tad žmogus, kurio širdį graužia turtai, būti laimingas? Šv. Leonas sako: „Godus yra nepakenčiamas giminėms, nemalonus valdiniams, nenaudingas draugams, neprieinamas pašalpos reikalingiems, kenksmingas kaimynams, budelis žmonai, blogas globėjas vaikams, o sau pačiam dvasia kankintoja“. Kadangi godusis nepažįsta teisybės nei gailestingumo, jis neturi laiko pamąstyti apie savo išganymą.

„Kiekvienas, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Mt 7, 19). O kas laukia to medžio, kuris duoda blogus vaisius? Amžinasis Teisėjas pasmerks negailestinguosius. Štai žodžiai: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji į amžinąją ugnį... Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs ir manęs nepagirdėte. Buvau keleivis ir manęs nepriglaudėte“ (Mt 25, 41). Tokį sprendimą išgirs teisingame Dievo teisme tie, kurie nedarė gailestingumo darbų. Ir šv. apaštalas Paulius primena: „Gobšuoliai nepaveldės Dievo karalystės“ (1Kor 6, 10)

Elkimės pagal šventųjų pavyzdį. Vieni nieko neturėdami džiaugėsi, nes savo neturtu panašėjo į Išganytoją. Kiti laisva valia tirtų išsižadėjo, kad taptų beturčiais. Treti savo turtus skyrė labdarai. Nėra kito kelio, kaip tik tas, kurį nurodė Jėzus, ir kuriuo nuėjo nesuskaitomi šventųjų būriai. „Verčiau kraukite sau lobį danguje, kur nei rūdys, nei kandys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia“ (Mt 6, 20). Ugdykime dosnumo dorybę. Sukrautus turtai išeikvojami, o širdies lobiai išlieka amžinai.

 

Kun. Ferdinantas Žilys