Nebijokite tų, kurie žudo kūną

Jer 20, 10–13: Dievas gelbi varguolio gyvybę iš nedorėlių rankų
Ps 69, 8–10. 14. 17. 33–35. P.: Mane išklausysi, Viešpatie, nes tu didžiai geras.
Rom 5, 12–15: Ne taip yra su dovana, kaip su kalte
† Mt 10, 26–33: Nebijokite tų, kurie žudo kūną

Brangūs broliai ir seserys, šių Mišių pirmasis skaitinys mums perteikia karštą maldą, kurią pranašas Jeremijas sukalbėjo tuo metu, kai buvo persekiojamas žiaurių bei nenumaldomų priešų. Pranašas tiesiogiai su nedorėliais nekovoja, bet prašo Viešpaties išteisinti jo bylą ir įvykdyti keršą prieš tuos, kurie stengiasi jį sunaikinti. Pilnas pasitikėjimo ir meilės, Jeremijas baigia šlovinimo ir padėkos giesme, įsitikinęs, kad Viešpats, žvelgdamas į savo tarno teisingumą ir bejėgiškumą, skubiai išvaduos jį iš priešų rankų ir visų pavojų.

Gavėnios metu liturgija pritaikė šią maldą Kristui, kurio priešai stengėsi jį pasmerkti mirties bausme. Savo kančios akimirką Jėzus, maldaudamas Tėvo globos bei apsaugos, neprašo, kad Dievas atkeršytų tiems, kurie jį nukryžiavo, bet, priešingai – kad viskas jiems būtų atleista, nes jie „nežino ką darą“. Šiandien mes galime pasinaudoti Jeremijo malda kovodami su blogomis jėgomis, kurios veikia mus supančiame pasaulyje ir ypač mūsų širdyse. Prašykime, kad blogis būtų visur įveiktas, o nusidėjėliai – išgelbėti.

Ką tik girdėtoje Evangelijos ištraukoje Jėzus drąsina mus šioje kovoje prieš nuodėmę ir blogį. Esame raginami be baimės liudyti Jėzaus mums apreikštą tiesą ir pasitikėti Tėvu, kuriam esame vertesni „už daugybę žvirblių“, brangesni už visą regimą kūriniją drauge paėmus. Iš tiesų Viešpats, rūpestingai suskaitantis visus mūsų galvos plaukus, mus nuolat apgaubia švelnia meilės apsauga.

Tačiau Jėzus įspėja dėl vieno didelio pavojaus. Jis liepia mums, bijoti ne šiame pasaulyje esančių priešų, galinčių pakenkti ar nužudyti mūsų kūną, bet to, kas gali pražudyti ir mūsų kūną, ir mūsų sielą toje vietoje, kuri graikiškame tekste vadinama „Gehenna“. Kalbant apie mirusiųjų buveinę, reikia pastebėti, kad Biblijoje dažnai vartojami žodžiai „Šeolas“ ar „Hadas“, lietuviškai turėtų būti verčiami daugiskaita – „pragarai“.

Taip nusakoma neutrali vieta, kur mirusiųjų sielos kantriai laukia, jau patirdamos skaistinimą arba paguodą. Kita vertus, ištarmė „Gehenna“ arba, kaip Jėzus sako kitur, „Gehennos ugnis“, primenanti esantį už Jeruzalės slėnį, kur neištikimi, stabmeldžiai Judo karaliai aukodavo savo vaikus kaip deginamąją auką, atitinka vienaskaita vartojamo lietuviško žodžio „pragaras“ prasmę. Jėzus, vartodamas čia žodį „Gehenna“ nori įspėti apie didelę riziką, apie tikrą pavojų, kuris gresia kiekvienam žmogui patekti savo laisva valia į amžinąjį pasmerkimą.

Žmogaus siela yra nemirtinga, ir todėl ji negali būti „nužudyta“ ar „sunaikinta“ tikrąja šio žodžio prasme. Tačiau, jeigu savo kalte žmogus galutinai atmeta Dievo meilės šviesą, jis patiria dvasinę mirtį, „antrąją mirtį“. Tai gali įvykti žemiškosios egzistencijos pabaigoje ne todėl, kad Dievas pasmerkė ar liovėsi mylėjęs, bet dėlto, kad pati siela pasirinko atmesti Viešpatį ir tapti verge egoistiniame šėtono puikybės maište.

Brangūs broli ir seserys, tobulą priešnuodį tokiam baisiam širdies kietumui, galinčiam nuvesti į pasmerkimą, siūlo šių Mišių pradžios malda. Mums būtų naudinga ją dažnai apmąstyti. Joje prašoma Dievo pagarbios (o ne vergiškos) baimės ir nuoširdžios meilės jo šventam Vardui. Tai ypač pabrėžia pažodžiui verčiamas lotyniškas tekstas: „Tu niekuomet nenustoji vadovavęs tiems, kuriuos įtvirtinai ant savo meilės pamato." Amen.

T. Grigalius Casprini OSB

Tebūna mums šviesus pavyzdys nesunaikinamos žmogaus dvasios palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, kurio beatifikacijos trečiąsias metines minėjome birželio 14-ąją.