Nuolankumo malda

Ypatingasis misijų mėnuo artėja prie pabaigos. Šiandienos liturgija mums atskleidžia, kad Dievas dėl begalinio savo gailestingumo visuomet laukia tų, kurie, suvokdami savo trūkumus ir silpnybes, trokšta su juo susitikti, prašo Jo pagalbos ir atleidimo. Dievas vertina žmogų ne pagal išorę ir ne pagal išankstines nuostatas, bet pagal tai, ką aiškiai regi žmogiškosios širdies gelmėje. Išlaisvinkime savo širdį nuo visų nuodėmių, ypač nuo užsivėrimo kitiems žmonėms ir nuoširdžiai prašykime jo atleidimo.

Šios dienos Evangelijos eilutėmis apie atėjusius į šventyklą melstis fariziejų ir muitininką Jėzus trokšta pasakyti, kad Dievas neskirsto žmonių pagal tariamą jų vertumą – visi žmonės jam vienodai svarbūs ir brangūs. Viešpats yra arti tų, kurie nuoširdžiai jo šaukiasi. Dievo meilė persmelkia visus kūrinius, nes jie yra jo kūriniai. Izraelis tapo išrinktąją tauta todėl, kad turėjo atlikti ypatingą misiją visų tautų labui, liudyti istorijoje veikiantį gyvąjį Dievą, kuris išlaisvina nuskriaustuosius, gelbsti kiekvieną žmogiškąją būtybę. Todėl ir mūsų pašaukimas būti Dievo vaikais neturi tapti susireikšminimu prieš kitus žmones, bet turi įkvėpti skelbti ir liudyti tikėjimą. 

Šios dienos Evangelijos palyginimas kviečia įsiklausyti į savo vidų ir atsižadėti bet kokio puikavimosi, paniekos kitiems žmonėms, nutyrinti savo širdį, kad ji taptų paprasta, nuolanki, broliška, gebanti gailestingai ir viltingai pažvelgti tiek į save, tiek į kiekvieną kitą žmogų. Turėtume pasverti ne tik savo asmeninės maldos kiekybę, bet – ir kokybę Popiežius Pranciškus nuolatos primena maldos centriškumą Bažnyčios gyvenime ir jos misijoje. Malda yra misijos siela: galime sakyti, išganančios tiesos perteikimo veiksmingumas priklauso nuo asmeninio susitikimo su Kristumi gyvybingumo. Žinoma, Šventoji Dvasia taip pat atlieka savo darbą. Bet čia norime išryškinti besimeldžiančio žmogaus nuolankų atsidavimą, jo širdies atvirumą. Apaštalas misionierius, skelbdamas išganymą ir praktikuodamas sakramentinį gyvenimą, ir pats siekia būti išganytas. Akivaizdu, jog mums kaip Bažnyčiai patikėta evangelizacijos misija liktų bevaisė, jei sureikšmintume save prieš kitus, jei klaidingai įtikėtume moraliniu ar religiniu savo pranašumu. Tik tas, kuris nelaiko savęs tobulu, kaip minėtasis muitininkas, gali iš tiesų susitikti kitą žmogų, skelbti jam Gerąją Naujieną, liudyti jam Tėvo gailestingumą. Misija yra nuolankus Jėzaus bičiulystės siūlymas, jaučiant begalinę pagarbą mūsų laikmečio vyrams ir moterims, jų kultūrai ir jų istorijai. Žinoma, tikrasis nuolankumas visuomet žengia koja kojon su tiesa, niekuomet nesislepia norėdamas likti nepastebėtas ir išvengti atsakomybės liudyti. Apaštalas žino, kad jis turi būti šviesa, tačiau šviečia ne pats, o skleidžia Dievo šviesą. Esame pašaukti įkvėptai perteikti tiesą, kuri neteisia, kuri atleidžia ir išgano.