Pagalba mums silpniems

Kiekvienose Mišiose girdime Kristaus žodžius, sakomus centrinės Mišių dalies – konsekracijos pabaigoje: „Tai darykite mano atminimui.“ Kristus norėjo, kad ne tik aukotume nekruvinąją eucharistinę auką Jam atminti, bet ir kitiems, lyg pačiam Jėzui, darytume gerus darbus. Kad visa, ką gero darome artimui, darytume Jėzui atminti. Jėzus nori, kad mes visi būtume viena, kaip duona, nors ją sudaro tūkstančiai sumaltų grūdelių, kaip ir vynas, gaunamas iš tūkstančių vynuogių sulčių, taip Jėzus nori, kad Jo Kūnas ir Kraujas vienytų mus visus, kurie esame pakrikštyti tuo pačiu krikšto vandeniu. „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

Ką reiškia pasilikti Kristuje? Tai šakelės augimas vynmedyje. Laimingas yra tas, kurio širdyje apsigyvena Jėzus Kristus, nes ne kas kitas, o tik Jėzus tuomet ima valdyti žmogaus širdį. Priimdami eucharistinį Jėzų, ypatingu, antgamtiniu būdu susivienijame su Dievo Sūnumi, idant mūsų kūnas būtų įgalintas tęsti Dievo kūrybos ir meilės aktus. Labai pageidautina, kad dalyvaudami šv. Mišiose, jeigu neturime sunkių nuodėmių, eitume šv. Komunijos. Eucharistija yra pagalba mums, silpniems: ji teikia jėgų, pastovumo, džiaugsmo, atleidimo, kantrybės, ištvermės, atgaivos ir prisikėlimo, ji teikia viską.

Tikėjimo, vilties ir meilės dorybės yra ugdomos ir stiprinamos šv. Eucharistijos priėmimu. Jomis remiasi visas žmogaus dvasinis gyvenimas: šioms dorybėms augant, auga ir dvasinis gyvenimas, joms mažėjant arba visiškai nykstant, mažėja ir nyksta visas dvasinis gyvenimas. Tad, norėdami sužinoti, ar mes tinkamai priimame šv. Komuniją, pažiūrėkime, ar auga mūsų tikėjimas, viltis ir meilė. Jei mūsų dvasinis gyvenimas silpnėja, mąžta tikėjimas, viltis ir meilė, vadinasi, turime kažkokių kliūčių, trukdančių eucharistiniam Jėzui mus gydyti ir stiprinti. Šv. Komunija palaiko mus vienybėje su Kristumi ir tikinčiaisiais.

Benediktas XVI mokė: „Eucharistija atliko didžiausią revoliuciją žmonijos istorijoje. Ši revoliucija buvo socialinė, kadangi tikintieji susirenka į Eucharistinę auką, palikdami nuošalėje savo socialinę padėtį ir politinius įsitikinimus. „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28). Šv. Komunija suteikia stiprybės pagundose. Šv. Komunija gydo nuodėmių sužeistą mūsų dvasią. Nors Atgailos sakramentu atleidžiamos nuodėmės, tačiau atleistoji nuodėmė vis tiek lieka tarsi kokia dvasios žaizda. Kas nori laimėti kuo gausesnių šv. Komunijos vaisių, turi visa širdimi rūpintis vengti kiekvienos nuodėmės, kad ir mažiausios.

Tad suteik mums, Viešpatie, malonės, kad garbingai pasitiktume Tavo Sūnų, ateinantį į mūsų širdies pastogę šv. Komunijoje, kad turėtume nors tiek karštumo, kiek jo turėjo tuodu mokiniai, kurie ėjo su Jėzumi į Emausą, o atpažinę Jėzų, kai jis laužė duoną, skubėjo Kristų skelbti kitiems, kad visi taptų Eucharistijos gėrybių dalininkais. Pasižadėkime dažnai, vis su gyvesniu tikėjimu eiti šv. Komunijos ir prašyti Kristaus, kad pasiliktų su mumis, nes gal ne vienam iš mūsų vakaras artinasi ir gyvenimo dienos jau baigiasi.

 

Bažnyčios žinios Nr. 5 (407)