Pirmosios vietos prie puotos stalo

Dvi priežastys nesibrauti į pirmąsias vietas prie puotos stalo
 
Visose bendruomenėse, civilizacijose, šeimose susėdimas prie bendro stalo reiškia ir simbolizuoja kažką daugiau nei vien tiktai paprastą valgymą ir norą neprarasti energijos šaltinio. Šiandien Evangelijoje minimas banketas, puota tampa paties gyvenimo simboliu, žmogiškųjų santykių įvaizdžiu ir tų santykių, tos bendrystės apžvalga.
 
Biblija dažnai pasakoja apie tai, kaip Jėzus su bičiuliais sėda su draugais, o kartais ir su priešais, prie bendro stalo, ir šitą bendrystės akimirką išnaudoja tam, kad pateiktų savo mokymą, kad išsakytų savo kvietimą. Jis moko naudodamas vaizdingus pasakojimus, paraboles. Pavyzdžiui – pasakodamas apie nuolat puotaujantį turtuolį ir vargšą, gulintį prie jo durų... o taip pat kas kartą išnaudoja progą kalbėti apie būsimą amžinąjį gyvenimą – apie ateitį, kuri laukia visų ir kiekvieno. Jėzus palieka savo mokymo vaisius, kad mes prie suvienijančio stalo susibūrę, pasimaitintume Jo įsteigtos puotos vaisiais. O kartu mums padeda susigaudyti gyvenimo tėkmėje per šiandienos Evangeliją, kalbėdamas apie tai, kokie teisingi santykiai turėtų būti, kad nesumaišytume savo vietos gyvenime, kad atskirtume, kas yra tas, kuris kviečia, ir kas yra tas, kuris yra pakviestasis.
 
Ir šiandieną, kaip ir Jėzaus laikais, prie stalo šalia pagrindinio puotos asmens, vietos rezervuojamos garbiausiems svečiams. Evangelijoje Jėzus pastebi, kad pas vieną iš fariziejų viršininkų pakviestieji svečiai ieško sau geresnės vietos, kad kuo arčiau namų šeimininko atsisėstų. Stebėdamas šitokį spektaklį Jis, tikriausiai drauge su nebloga humoro ir ironijos doze, pasako: kai esi pakviestas į kieno nors vestuves, nesibrauk į pirmąsias vietas, kad nebūtų kas nors kilmingesnis už tave pakviestas ir kad nebūtum paprašytas užleisti šitą vietą... Juk turėsi gėdingai pasitraukti... Ir priešingai, jeigu būsi kuklus, bus tau garbė, jeigu būsi pakviestas atsisėsti garbingesnėje vietoje. Nes, kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas!
 
O iš tikro, kaip dažnai mes, žmonės, tam jog įrodytumėme savo garbingumą, visais būdais bandome save išaukštinti. “Jūs nežinote, kas aš esu” – norisi ištarti. O kartais galbūt netgi priskiriant sau tuos nuopelnus, kurie mums net nepriklauso? Ir taip užmirštame, jog žmogų didžiu padaro ne jo užimamas postas ar pareigos, o tikras žmogaus didingumas visada pasiekiamas tik drauge su nuolankumu.
 
Dar viena mintis, kurią paskatina apmąstyti šiandienos Evangelija: kai ruoši puotą, nekviesk į ją vien tų, iš kurių nori susilaukti tokio pačio kvietimo. Taigi, atlygio. Pasikviesk ir tuos, kurie tau niekuo negalės atsilyginti. Tada sulauksi atlygio danguje. Šitoks Jėzaus kvietimas paliečia kiekvieną mūsų gyvenimo sferą. Susimąstau, jog dosnumas neturėtų siekti savanaudiškų tikslų. Neturėtų būti mūsų egoizmo patenkinimo įrankis, ar būdas pasirodyti viršesniais. Tai – galimybė parodyti nuoširdumą, tai – galimybė naudojantis mums suteiktomis dovanomis siekti bendrojo gėrio, Dievo skirto visiems ir kiekvienam.
 
Nuolankumas ir dosnumas ir yra tai, kas padaro mus tikrais žmonėmis, o ypač krikščionimis. Ir to mes siekiame dėl dviejų priežasčių. Visų pirma dėl to, jog pats Jėzus taip elgėsi. Jis nusižemino, pridengdamas savo dieviškumą per įsikūnijimo slėpinį, tapdamas žmogumi ir dovanodamas savo gyvenimą už mus. Antroji priežastis yra ta, jog mes, krikščionys, viliamės Jo mums duotais pažadais, o ypač tais, kurie išryškinti šiandienos Evangelijoje: “Kas save žemina, bus išaukštintas” ir “gausi tau paskirtą atlygį teisiųjų prisikėlime”. Taigi, gausi pažadų išsipildymą amžinybėje.
 
Viešpatie, suteik mums nuolankumo dvasios, kad gebėtume sekti tavo mums parodytu pavyzdžiu. Amen.
 
Kun. Andrius Vaitkevičius