Pralaimintys laimėtojai

2 Kar 4, 8–10. 14–16a: Tas vyras yra šventas Dievo žmogus
Ps 89, 2–3. 16–17. 18–19. P.: Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius.
Rom 6, 3–4. 8–11: Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti, kad pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą
† Mt 10, 37–42: Kas neima kryžiaus – nevertas manęs. Kas jus priima, tas mane priima

"Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs.“ Šie žodžiai yra dalis nurodymų, kuriuos šv. Mato evangelijoje Jėzus davė dvylikai apaštalų tuoj po to, kai juos pašaukė, prieš pasiųsdamas į pirmąją misiją. Čia Viešpats savo viešojoje tarnystėje pirmą kartą užsimena apie kryžių. Tik vėliau trimis skirtingomis progomis Jėzus paskelbė apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Tačiau apaštalai „nieko nesuprato; tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma“ (Lk 18, 34). Tokiu atveju teisėta paklausti, kaip apaštalai galėjo suprasti Jėzų, kai jis pirmą kartą prabilo apie kryžiaus nešimą šiandien mūsų skaitytoje ištraukoje.

Pirmajame šimtmetyje Romos imperijoje pasakymas „nešti kryžių“, regis, buvo paplitęs kaip priežodis, kuris reiškė didvyrišką pasiryžimą susidurti su persekiojimo bei mirties pavojumi. Atrodo, apaštalai jau įstengė suvokti, jog siekdami būti verti savo misijos jie turi ne tik laikyti Jėzų svarbesniu už savo šeimos narius, bet ir būti pasirengę dėl jo rizikuoti savo gyvybe. Iš tikrųjų jie jau buvo palikę savo šeimas ir nuosavybę, pasirinkdami sekti Viešpačiu.

Petras ir kiti neabejotinai laikė, kad jie yra pasirengę priimti persekiojimų riziką ir būti nužudyti už savo Mokytoją. Tačiau veikiausiai įsivaizdavo, kad, jeigu ir tektų tai patirti, tai vyktų jėga kovojant dėl Izraelio karalystės atstatymo šiame pasaulyje, o Jėzus toje kovoje būtų lyderis ir karalius. Net jeigu jiems būtų tekę žūti toje kovoje, jie negalėjo įsivaizduoti, kad jų Mokytojas, kurį jie išpažino Mesiju ir Dievo Sūnumi, būtų galėjęs pasyviai priimti „pralaimėjimą“ ir leistis nužudomas. Jie išlaikė tokią karingą pasaulėjautą iki pat Paskutinės vakarienės, į kurią net atsinešė du kalavijus (Lk 22, 38).

Netrukus po to Getsemanėje Petras karštakošiškai panaudojo vieną iš tų kalavijų, nukirsdamas vyriausiojo kunigo tarnui ausį. Tačiau Jėzus įsakė tuoj pat nutraukti šią smurtingą kovą ir panaikino jos padarinius išgydydamas sužeistą tarną. Tuomet visai nesipriešindamas jis atsidavė į savo priešų rankas. Tai nulėmė, kad apaštalai pabėgo, o netrukus ir Petras tris kartus išsižada Jėzaus. Jėzaus žemiškojo gyvenimo metu apaštalai pasirodė visiškai negebantys sekti Jėzų kryžiaus keliu, nešti kryžių su juo, neįstengė net suprasti atperkamosios kryžiaus vertės. Ir iš tikrųjų praktiškai buvo neįmanoma, kad dalykai klostytųsi kitaip. Jėzus pirmiausia pats vienas turėjo užbaigti mūsų išgelbėjimo darbą, idant mes po to galėtume aktyviai jį priimti ir bendradarbiauti perteikdami jį kitiems. Šis bendradarbiavimas yra būtina Dievo plano dalis.

Pasak šv. Augustino, „nors Dievas mus sukūrė nebendradarbiaudamas su mumis, jis neatperka mūsų be mūsų pagalbos“. Pirmiausia reikėjo, kad Jėzus dėl mūsų įgytų atpirkimo malonę. Jo atperkamoji auka buvo klusnumas Tėvo valiai ir visiškai nesavanaudiška meilė mums. 

Tik jis vienas turėjo „pašventinti save“ ir „paaukoti save“ nesuinteresuota meile, kad jo mokiniai galėtų būti pašventinti ir pasiaukoti toje pačioje meilėje (plg. Jn 17, 19). Apaštalai tik vėliau tai suprato Prisikėlimo šviesoje ir Sekminių Dvasioje. Tada galiausiai jie buvo visiškai perkeisti ir įstengė be baimės skelbti Evangeliją bei išlieti savo kraują dėl Kristaus. Mes taip pat, nors gal dar negebame pateikti tokio didvyriško liudijimo, esame kviečiami kasdien „nešti savo kryžių“. Drauge su Pauliumi esame kviečiami „savo kūne papildyti, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“. O šv. Benediktas ragina mus dalyvauti Kristaus kentėjimuose per kantrybę.

Kai mus ištinka liga, šeimyniniai sunkumai ar kiti išbandymai, kai siekiame įveikti savo žalingus polinkius ar blogus įpročius, užuot palūžę ir netekę vilties dėl tų dalykų, galime juos priimti kaip savo kryžių vadovaudamiesi atsiduodančios meilės dinamika, ateinančia mums per Jėzaus kryžių. Taip po truputį, pasak šv. Pauliaus, galime „laikyti save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“. Tegul mums padeda tai daryti Mergelė Marija, kurios jau ketvirtadienį šauksimės Šeimų karalienės titulu. Amen.

T. Grigalius Casprini OSB
www.palendriai.lt