Priskirtasis prie nusidėjėlių

 Procesijai: Mt 21, 1–11: Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!
 Iz 50, 4–7: Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo: aš žinau, kad nebūsiu sugėdintas
 Ps 22, 8–9. 17–18a. 19–20. 23–24. P.: O Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?
 Fil 2, 6–11: Jis nusižemino, todėl Dievas jį išaukštino
 † Mt 26, 14 – 27, 66: Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančia

 

„Bet viskas šitaip dedasi, kad išsipildytų pranašų Raštai“ – sako Jėzus šios dienos Evangelijoje (Mt 26, 56).

Iš tiesų, štai mes pasiekėme liturginių metų viršūnę, aukščiausią išganymo istorijos tašką, kai visa, kas buvo numatyta ir pažadėta, turi būti išpildyta.

Ilgo šiandieninės Evangelijos skaitinio pabaigoje mūsų išganymo darbas bus baigtas, Naujoji Sandora bus parašyta kraujo To, kurio sužalotas kūnas kabo ant kryžiaus Golgotos kalne.

Per savo Kančią Jėzus yra „priskirtas prie nusidėjėlių, prisiėmė daugelio nuodėmę ir užsistojo nusidėjėlius“, kaip sakė pranašas Izaijas (Iz 53, 12). Jis iš tiesų atsiskleidė kaip pranašo skelbtasis Kenčiantis Tarnas, ilgai lauktas Mesijas, kurio paklusnumo ir tikėjimo žodžiai skamba šiandienos pirmajame skaitinyje ir psalmėje.

Šiuose dviejuose skaitiniuose mūsų girdimi gundymai ir kankinimai atsiskleidžia Evangelijoje, kai Jėzus yra mušamas ir iš Jo tyčiojasi (Mt 27, 31), kai perveria Jo rankas ir kojas, kai meta burtą dėl Jo drabužių (Mt 27, 35), ir kai Jo priešai drįsta reikalauti Jo Dieviškumo įrodymų, liepdami Jam gelbėtis nuo kryžiaus (Mt 27, 39-44).

Jėzus lieka ištikimas Dievo valiai iki galo, neišsižada jos, kaltinamas teisme. Jis save laisva valia atiduoda į kankintojų rankas, tikėdamas, kad, kaip pats šiandien sako pirmajame skaitinyje, „Viešpats DIEVAS man padeda, todėl aš nesu pažemintas. Nutaisiau savo veidą kietą kaip titnagas, žinau, kad nebūsiu sugėdintas.“ (Iz 50, 7)

Per Adomo neklusnumą mes, jo palikuonys, buvome pasmerkti nuodėmei ir mirčiai. O išlaisvinti ir apdovanoti šventumu ir gyvenimu esame per Kristaus tobulą paklusnumą Tėvo valiai. (Rom 5, 12-14, Ef 2, 2; 5, 6).

Štai kodėl Dievas didžiai Jį išaukštino. Štai kodėl ir mūsų išgelbėjimas slypi Jo varde. Sekdami Jo nuolankaus paklusnumo pavyzdžiu mūsų gyvenimo teismuose ir kryžiuose, mes žinome, kad niekada nebūsime apleisti. Mes žinome, kaip ir tas šimtininkas šiandien, kad „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Mt 27, 54).

 

parengta pagal Scott W. Hahn Sekmadienių meditacijas
https://stpaulcenter.com/