Sėjėjas išsirengė sėti

Iz 55, 10–11: Lietus drėkina žemę, kad želtų
Ps 65, 10abcd. 10e–11. 12–13. 14. P.: Grūdai nukrito į gerą žemę ir išaugę davė derlių. 
Rom 8, 18–23: Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai
† Mt 13, 1–23: Sėjėjas išsirengė sėti

 

Šiandien Bažnyčios liturginiai tekstai mūsų dėmesį kreipia į Dievo žodžio tikrovę. Pirmame skaitinyje girdėjome, kad Dievo žodis nėra tiesiog paprastas žodis, kuris išeitų iš Dievo burnos ir nukristų į tuštumą. Jis turi vidinę jėgą, vidinę dinamiką, jis turi savyje asmens savybes. Jeigu išeina iš Dievo burnos, jis nesugrįžta bergždžias, taip kaip lietus nukritęs iš dangaus, negrįžta atgalios, bet palaisto žemę, kad ši duotų vaisių (Iz 55, 10-11).

Tačiau Naujojo Testamento erdvėje Dievo žodis tapo kažkuo be galo daugiau – jis tapo kūnu: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ – skaitome Jono Evangelijos prologe (Jn 1,14). Užuot turėjęs tik asmens savybes, Dievo žodis jau tapo asmeniu, įgavo visą žmogaus pavidalą ir gavo žmogaus vardą, kaip kiekvienas iš mūsų. Pirmieji apaštalai regėjo jo šlovę ir ją perdavė mums. Šis jau žmogaus asmeniu tapęs Dievo žodis, Jėzus Kristus, atėjo įvykdyti tai, ką pranašas Izaijas tik skelbė. Žodis, kuris išeina iš Dievo burnos, nesugrįžta bergždžias, bet įvykdo, ko trokšta ir atlieka, ko siųstas (Iz 55, 11). Šis „įvykdo“ Jėzuje Kristuje įvykdytas iki galo, žodžiais „Atlikta“. Dievo žodis pasiekia kraštutinę ribą. Mums atskleistas Dievo Tėvo begalinis troškimas ištraukti žmogų iš nuodėmės ir jam suteikti itin svarbią tikrovę – amžinąjį gyvenimą. 

Siųsdamas į pasaulį savo žodį, Tėvas jį siunčia ne taip, tarsi jį atiduotų į žmonių rankas, idant šie pasielgtų su juo, kaip jiems patinka. Dievas pirmiau trokšta visai ko kito. Jis trokšta duoti mums visiems savo Sūnų, kaip dovaną. Kristus, kūnu tapęs Dievo žodis, ne tik paskelbė žodžiais besąlygišką Dievo Tėvo meilę žmogui, bet ypač gestais ir darbais išskleidė ją visu savo gyvenimu. Paskutinės vakarienės metu, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė mokiniams savo meilę iki galo, nuplaudamas visiems kojas (plg. Jn 13,1). Tačiau pačiu aukščiausiu lygmeniu Dievo meilė mums parodyta ant kryžiaus, teisiajam, sutikus mirti už neteisiuosius. Šią meilės dovaną dabar esame kviečiami priimti, paimti ją į rankas, išpakuoti ir jos ragauti, ja skonėtis.

Kartą priėmę, esame kviečiami ją perduoti kitiems, tikėdami, kad ji turi galią keisti pasaulį, jei tik mes patys šią Dievo meilę priimame ne tik lūpomis, bet ir pamažu tampdami „gera žeme“. Kaip gyvendamas kūne, taip ir šiandien Kristus, per Šventąją Dvasią, skleidžia savo meilės žinios sėklas. Jis beria apsčiai, nežiūrėdamas, kur jos krinta. Sėklos krenta visur: prie kelio, ant uolų, tarp erškėčių, dar kitos į gerą žemę ir duoda derlių. Nė vienas iš mūsų nesame nulemta žemė, maža to, kiekvienas iš mūsų esame kiekviena žemė (ir dažnai) tuo pačiu metu. Netyrumas gyvena kartu su dosnumu, autentišką meilę lydi egoizmas, gailestingumą, kitų supratimą keičia pyktis, pavydas, kitų teisimas, kaltinimas. Vienur sėkla vysta, kitur ji dygsta. Kiekvienas iš mūsų neretai esame tikras mūšio laukas.

Svarbu iki galo nenusivilti savo „uolomis“, „erškėčiais“ ar „sausra“. Tačiau kaip tapti gera žeme? „Geros žemės“ gruntas bus sudarytas iš trijų paprastų ir sykiu pačių sunkiausių gyvenime dalykų: iš pasitikėjimo begaline ir visagale Dievo meile, iš nuolankaus savo ribų ir visokiausio vargo priėmimo, iš troškimo nebūti našlaičiu, bet atverti savo širdies duris, kad Globėjas galėtų įeiti ir mumis rūpintis. Nes tik šis Globėjas, Šventoji Dvasia, gali mums padėti nuolankiai priimti Dievo meilę ir savo galbūt sunkią išorinę ir vidinę tikrovę. „Sėjėjas išsirengė sėti“. Mes tai galime pasakyti kiekvieną minutę, ir net šią akimirką.


Br. Lukas Skroblas OSB
www.palendriai.lt