Siauras kelias

Šio advento sekmadienio Dievo žodis mums pristato didingą paveikslą: visų žmonių ir visų kūrinių susitaikymą. Toks susitaikymas prasideda nuo savo nuodėmių atpažinimo. Šis atpažinimas kiekvieną iš mūsų skatina atsiversti, t. y. stengtis susitaikyti, įsitraukti į vieningą bendruomenę. Kristus atėjo pas visų tautų, visų rasių, visų pažiūrų žmones. Jis nė vieno žmogaus neišskyrė iš atpirkimo. Kristus priėmė mus su mūsų skirtumais, problemomis, nuodėmėmis. Žmogus artėja prie Dievo atsiversdamas ir atnaujindamas savo gyvenimą.

Didysis advento pranašas šv. Jonas Krikštytojas ragina: „Atsiverskite, žmonės! Taisykite Viešpačiui kelią į savo širdis! Parodykite tikrų atsivertimo vaisių!“ Jis mums primena, jog reikia atsiskirti ne nuo žmonių, bet nuo nuodėmių. Viena pagyvenusi moteris pasilenkusi kažko ieškojo balkone. Pro šalį praeidamas jaunuolis paklausė, ko ji ieškanti. Močiutė atsakė, jog nukrito adata ir ji niekaip negali jos surasti. „Leiskite man, – tarė jaunuolis, – mano regėjimas geresnis.“ Po nesėkmingos paieškos jaunuolis paklausė: „Ar jūs esate tikra, kad adatą pametėte balkone?“ „Ne, – atsakė močiutė, – aš ją pamečiau virtuvėje.“ „Tai kodėl jos ieškote balkone?“ – „Todėl, kad čia kur kas šviesiau.“ Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog močiutės atsakymas yra labai neišmintingas. Tačiau pažvelgus advento dvasios akimis, tai labai protingas atsakymas.

Mes per metus pametame daug svarbių dalykų ir vertybių: pametame jautrumą ir sąžiningumą, romumą ir nuolankiaširdiškumą, pagarbą žmogui ir jo gyvybei, pametame pašvenčiamąją Dievo malonę. Tų pamestų dalykų negalime atrasti nuodėmingose terpėse. Mums reikia eiti į Atgailos sakramento šviesą, kad atrastume tiesą apie save, kad atskirtume javus nuo pelų – tikrąsias vertybes nuo netikrų. Į žmogaus širdį nuolat skverbiasi nuodėmė, tačiau žmogus privalo ne tik ją nugalėti, bet ir rasti širdyje vietos išganymui. Popiežius Paulius VI kartojo, jog „taika prasideda žmogaus širdyje“. Tačiau vieną klaidą mes labai dažnai darome visi – tikime, kad galime patys vieni, be niekieno pagalbos būti geri, laimingi ir sėkmingi žmonės.

Privalome visų pirma nusižeminę pasakyti, jog savo jėgomis mes nei per plauką negalime savęs stumtelti į išganymą. Net priklausymas Katalikų Bažnyčiai negarantuoja išganymo. Neužtenka pasakyti, jog esame pakrikštyti, krikščionys. Krikščioniškas gyvenimas nesusideda iš automatiškai kalbamų maldų ar magiškų veiksmų. Gelbėtojas ateina visų pirma išrauti iš mūsų širdies puikybės, ateina parodyti mūsų iliuzijų ir klaidų, idant išpažintume savo nuodėmes. Advento laikotarpis skirtas labiau įsiklausyti į Dievo žodį. Esame kviečiami medituoti Šventąjį Raštą, kad suvoktume Dievo iniciatyvą ir veikimą mūsų gyvenime, kad pasitikėtume ir turėtume viltį Dievu. Parodykime tikrų atsivertimo vaisių. Norėdami tai geriau suprasti, prisiminkime Jėzaus perspėjančius žodžius: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: Viešpatie, Viešpatie!, įeis į Dangaus Karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“

Mieli tikintieji, mums visiems reikia nuolatinio atsivertimo. Atsiversti iš egoizmo, iš godumo į dosnumą, iš senojo religinio gyvenimo į naująjį, iš priešiškumo į taiką ir susitaikymą. Tik išėję iš nuodėmingumo, iš egoizmo, galime priimti Dievo valią. Dykumoje žmonės labai brangina vandenį, taip ir mes gyvenime turime vertinti tarpusavio taiką ir meilę. Štai kodėl Jonas Krikštytojas kviečia visus mus į dykumą mokytis tikrųjų vertybių. Jordano upė mums primena mūsų Krikšto metu duotus pažadus ir įsipareigojimus. Kad tikrai atsiverstume, privalome stabtelėti, labai gerai save patyrinėti ir nustatyti savo dvasinių ligų priežastis. Nusiimkime kaukes. Tapkime pačiais savimi!

Daug kelių mus veda link žmonių. Tačiau tuose keliuose mums gerai žinomi būdai, kuriais mes pasiekiame savo egoistiškus tikslus. Apvyniojame kitus žmones kaip nosinę apie pirštą. „Toks gyvenimas“, – prisipažįstame patys. Kas stipresnis, tas ir geresnis, kas suktesnis ir veidmainingesnis, tas daugiau pasiekia. O kaip tada gyventi tiems, kurie silpnesni ir ne tokie slidūs kaip unguriai? Sustoję pamąstykime, kaip elgiamės su kitais žmonėmis. Gal mums labai trūksta žmogiškumo, to pirmojo ir vieno iš svarbiausių atsivertimo bruožų? O koks mūsų kelias į Dievą? Gal tik nelaimės ištikti jį prisimename, kai jau niekas kitas padėti negali: tuomet daužomės į krūtinę kumščiais prisiekinėdami pasitaisyti, verkiame šykščiomis bailių ašaromis. Jei ne toji pragaro ugnies vėtyklė, sudeginanti žmones it pelus, kažin ar atsiverstume?

Tikrasis kelias į Dievą, kai žmogus suranda savyje žmogiškumą ir yra žmogumi kitiems, kasdien vykdydamas Dievo valią. Kelias į save, vedantis kito žmogaus link ir galiausiai į Dievą, yra labai sunkus: tai karčios tiesos apie mus kelias. Tačiau yra daug lengvų kelių, jais galime eiti nevilkėdami kupranugario vilnų apdaru ir negrauždami keptų skėrių. Tie platūs keliai pilni žmonių – tai lengvo gyvenimo keliai. Tačiau jie niekur neveda ir nieko vertingo žmogui neduoda. Tik eidamas gilaus dvasinio gyvenimo keliu piligrimas gali įvertinti siauro kelio vertę, kai per kančią, atgailą ir auką susitinkame su Dievu. Kelias žmogaus ir Dievo link reikalauja adventinio ir gavėninio pasiruošimo. Kasdienių sunkių nusižeminimo, atgailos ir maldos treniruočių. Norint pasiekti tikrą atsivertimą, reikia Atgailos sakramentą priimti su džiaugsmu, atsiversti į džiugų gėrio darymą. Negalime priimti Jėzaus būdami nepatenkinti jo reikalavimu, kad būtume skaistūs ir nekalti kaip Jo Motina Mergelė Marija.

 

Bažnyčios žinios Nr. 11 (437) 2016