Stebuklų pamokos

Iz 55, 1–3: Įsigykite duonos ir valgykite!
Ps 145, 8–9. 15–16. 17–18. P.: Viešpatie, atveri savo dosniąją ranką, mus maitindamas sočiai.
Rom 8, 35. 37–39: Jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės
† Mt 14, 13–21: Visi pavalgė iki soties

Šiandienos evangelijoje mūsų Viešpats stebuklingai pamaitina penkių tūkstančių žmonių minią. Šis stebuklingas pamaitinimas yra tik ženklas ir simbolis to, ką mūsų Viešpats daro kiekvieną dieną per Šventąsias Mišias. Jis duoda mums savo Kūną ir Kraują kaip dvasinį maistą.

Mes turime visada atminti, kad pas Jėzų ateina tie, kuriems reikia išgijimo, ypač dvasinio išgijimo, išsilaisvinimo iš nuodėmių. Mes einame pas mūsų Viešpatį kaip pas savo Išgelbėtoją, ne dėlto, kad kažkaip nusipelnėme Jo draugystės, o dėl to, kad mums Jo reikia. Visada turime atminti, ypač matydami kituose tiek daug silpnybių, kad mes elgtumėmės dar blogiau už juos, jeigu neturėtume Dievo malonės. Bažnyčia egzistuoja tam, kad gelbėtų sielas, vestų jas į tobulumą. Konkrečiai tai reiškia, jog daugeliui Bažnyčios narių dar reikia daug pasistengti norint pasiekti tą tobulumą, kurį mums nori duoti mūsų Viešpats per savo malonę.

Evangelistas toliau pasakoja, kad Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Jis lipa į viršų, Jo tikslas yra pakelti žmonių širdis, nuvesti juos į dangų. Jis atsisėda, tai reiškia, Jis moko iš aukštybių. Jis atsisėda su mokiniais, tai reiškia, kad Jo apaštalai taip pat moko to, ką iš Jo girdėjo. Šiandienos evangelijoje aprašytas mūsų Viešpaties stebuklas yra daugiau nei stebuklas ‒ tai pranašystė apie tai, ką Jis įvykdo ant altoriaus.

Kaip pradžioje mūsų Viešpats pakvietė apaštalus Juo sekti, paskui Jo vardu pamokslauti, taip dabar jis kviečia apaštalus dalyvauti pamaitinant minią. Taip tarsi buvo išpranašauta, kad jie taip pat dalyvaus Kristaus aukos aukojime. Apaštalas, šventojo Petro brolis Andriejus mūsų Viešpačiui praneša radęs penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis, bet to neužtenka. Jis tarsi netiesiogiai prašo Jėzaus ką nors padaryti su tuo, ką jis rado. Tam tikra prasme mūsų Viešpats padaro stebuklą atsakydamas į Andriejaus tikėjimą, mat šis pasiūlo Jėzui tą nedaugelį, ką turi.

Tai didžiulė pamoka mums, brangūs tikintieji. Pernelyg dažnai mes nustojame vilties dėl egocentriškų motyvų. Pernelyg dažnai mes melsdamiesi netiesiogiai sakome „tai neįmanoma“. Mums atrodo lengviau paprasčiausiai nieko nedaryti ir viską palikti taip, kaip yra, nes mes neturime drąsos ir pasitikėjimo pasiūlyti mūsų Viešpačiui menkiausių savo pastangų. Jėzus nereikalauja iš mūsų neįmanomo, Jis tik prašo mūsų šiek tiek prisidėti, kad Jis galėtų įvykdyti stebuklą.

Mūsų Viešpats paima tai, ką apaštalas Andriejus jam pasiūlo, ir pamaitina didžiulę minią. Jis perkeičia paprastus materialius dalykus, paversdamas juos tuo, kas gali pakeistų mūsų gyvenimą. Istorijos bėgyje mūsų Viešpats ne kartą darė tokius stebuklus, atsiliepdamas į savo mokinių tikėjimą.

Neturime nieko bijoti, brangūs tikintieji. Mums paprasčiausiai reikia drąsos paprašyti mūsų Viešpaties padaryti stebuklą, kurį Jis daug kartų yra padaręs. Mes paprasčiausiai turime Jam parodyti, ką reikia padaryti, ir pasiūlyti jam tą truputį, kurį mes turime. Mes paprasčiausiai turime Jam parodyti sielas, kurias reikia išgelbėti ir už kurias Jis mirė ant kryžiaus. Vienintelė tikra bėda yra ta, kad mes nepakankamai prašome, kad neturime pasitikėjimo.

Taigi, atminkime pamokas, kurias mums siūlo šiandienos evangelija. Užuot skundęsi tuo, ko mums trūksta, ką nors pasiūlykime mūsų Viešpačiui. Žinoma, to, ką Jam pasiūlysime, niekada neužteks, kaip neužteko kelių duonos kepalėlių miniai pamaitinti. Mažų mažiausiai mes galime Jam pasiūlyti savo širdis, kad Jis savo malone galėtų jas perkeisti ir mes įgytume tokio pasitikėjimo ir drąsos, kokios turėjo Švenčiausioji Mergelė ir kokios ji nori mums visiems mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, kuriam garbė ir šlovė per amžius. Amen.



Kun. John Jenkins