Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės atlaidai

Spalio 4 d. šventėme parapijai skirtus šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės atlaidus. Ši šventoji, kaip ir tądien Bažnyčios minimas šv. Pranciškus, turėjo ypatingą savo misiją Bažnyčiai ir pasauliui. Teresė, vos dvidešimt ketverius metus gyvenusi šioje žemėje, popiežiaus Pijaus XI 1925 m. buvo paskelbta šventąja, o popiežiaus Jono Pauliaus II - Bažnyčios mokytoja.

Pasitikėjimo kelio „įkūnijimas“ – Teresės sukurtas Pasiaukojimo Gailestingajai Meilei aktas. 1895 m. birželio 9 d., per Švenčiausiosios Trejybės iškilmę, ji pasiaukoja Gailestingajai Dievo Meilei. Taip atsiskleidžia didžiulė Teresės drąsa, nepaisant labai aiškaus savo menkumo suvokimo. Pasiauojimo akte ji nevardija jokių savo nuopelnų, bet prašo patį Dievą būti jos šventumu. Ji net atsisako savo nuopelnų („pasirodysiu Tavo akivaizdoje tuščiomis rankomis, nes neprašau Tavęs, Viešpatie, skaičiuoti mano darbus“). Teresė Dievo Gailestingajai Meilei pasiaukoja deginamąja auka, maldaudama Dievą ją „sunaikinti“. Šios atrastos meilės persmelktas visas Teresės gyvenimas.

Teresę kankina nenumaldomi troškimai būti apaštale, kankine, kovotoja, kunigu, skelbti Evangeliją visuose penkiuose žemynuose. Tačiau jai, pasirinkusiai kontempliatyvų gyvenimą karmeličių vienuolyne, tai neįmanoma. Apsimarinti, atsisakyti to? Atsakymą ji randa Pauliaus laiške korintiečiams (1 Kor 13 sk.). Ji rašo: „Meilė, gailestingumas bus mano pašaukimas. Supratau, kad jei bažnyčia yra kūnas, sudėtas iš atskirų narių, tai negali stigti Jai ir paties būtiniausio bei prakilniausio. Suvokiau, kad Bažnyčia turi širdį, o toji Širdis liepsnoja meile. Supratau, kad vien Meilė žadina Bažnyčios narius veiklai. Ir jeigu Meilė užgestų, apaštalai neskelbtų Evangelijos, kankiniai atsisakytų lieti kraują <…> Aš supratau, kad meilė aprėpia visus pašaukimus, kad meilė yra viskas, kad ji gyva visais laikais ir visur. Vienu žodžiu, meilė amžina. <…> Taip, aš atradau savo vietą Bažnyčioje; <…> Mano Motinos Bažnyčios Širdyje aš būsiu Meilė… taigi aš būsiu viskas… taip mano svajonė išsipildys!!!“

1896 m. balandžio 3-ąją, naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį penktadienį, Teresėlę ištinka kraujoplūdis, pirmasis mirtinos ligos – džiovos ženklas. Ji jį sutinka tikėjimu – artėja susitikimas su Mylimuoju Sužadėtiniu Kristumi. Prieš pat įsismarkaujant ligai, ji baigė rašyti savo prisiminimų rankraščio pirmąją dalį. Kitas rankraščio dalis parašė jau sunkiai sirgdama. Beje, seserys užrašinėjo ir rinko jau sergančios ir nebepajėgiančios rašyti Teresėlės žodžius.

Teresei ligos laikotarpis sunkus ne tik fiziškai. Ją labiausiai kankino vidinė tamsa. Teresėlė darėsi panaši į Kristų ne tik fiziniais kentėjimais, bet ir dalijosi Jo apleistumu. Jos vidinė vienatvė, dvasinis išbandymas ją įvesdino į Getsemanės slėpinį. Jos agonija 1897 m. rugsėjo 30 d. buvo kaip ir Jėzaus, be jokios paguodos. Tačiau jos mirtis tapo džiaugsmo švente. Viename laiške ji rašė: „Aš nemirštu, aš žengiu į gyvenimą…“

Po Teresėlės mirties seserims karmelitėms išleidus jos rankraščius, prasidėjo Teresės žadėtasis rožių lietus, malonės, kurias jos užtariami gavo daugybė žmonių. Sunkiai sirgdama ji sakė, kad į dangų ji eina ne ilsėtis, o daryti gera žemėje, ir tai pildo su kaupu.

Dėkojame Dievui už dovanotą gražią šventišką dieną, šv. Teresėlei ir šv. Pranciškui už išmelstas malones mums ir atlaidų vedėjui - prelatui Juozui Šiuriui už mūsų bažnyčios istorijos priminimą ir užtikrinimą, kad visada būna Dievo ir Jo valią vykdančių šventųjų pergalė.

Tad nepaliaukime ir mes prašyti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės užtarimo, kad padėtų mums atrasti savajį kelelį pas Dievą.