Šv. Velykos

Esame pašaukti vardu

„Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus, gelbėkis pats“ (Mt 27, 40). Šitaip Didįjį Penktadienį iš Kristaus tyčiojosi minia. Ir jei tada Kristus, minios išprovokuotas, būtų nužengęs nuo kryžiaus, nebūtų buvę prisikėlimo. Prisikelti iš kapo mirusiam yra didesnis stebuklas, negu dar gyvam esant, nužengti nuo kryžiaus. Taip pasauliui buvo padovanotas vienintelis žmonijos istorijoje prisikėlimas. Pirmoji prisikėlimo liudininkė prie kapo tą ankstų rytą buvo Marija Magdalietė. Apimta nevilties, ji verkė: „Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“. Tuo metu pasirodė jai prisikėlęs Kristus: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Marija mato Jėzų, bet nepažįsta Jo. Tada Jėzus ištaria: „Marija!” Taip jos vardą galėjo tik Jis vienas ištarti. Kristaus ištartas, jis jau tada ją ištraukė iš jos nuodėmingos praeities ir ankstesnio tuščio, beprasmio gyvenimo. Dabar ji atsigręžė ir sušuko: „Mokytojau!“ Dievas visuomet pasilieka paslėptas ir tai yra nepakeičiama. Jei Jis mums nepasirodo, mes tada klausiame: „Kur Jis pasidėjo?“ O kai Jis pasirodo matomas, mes skundžiamės, kad Jis slepiasi po uždanga, nes mes Jo nepažįstame. Marija buvo pasimetusi, sumišusi ir nelaiminga. Ir nors Jis jau stovėjo prieš ją, ji klausia: „Pasakyk man, kur Jį padėjai. Aš Jį pasiimsiu“. „Marija!”…

Lygiai taip pat yra ir šiandien. Neatpažįstame Kristaus. Ir kaip Marija Magdalietė turime mokytis Jį atpažinti. Juk Marijos troškimas buvo išklausytas, tiktai kitokiu būdu, negu ji tikėjosi. Taip ir su mūsų maldomis. Jos būna išklausytos, tik Dievas turi daugybę būdų prie mūsų prieiti. Tad ir maldos būna išklausytos gal kitokiu būdu, negu mes norime. Mums pilnas svarbos yra mūsų išorinis gyvenimas – jam mes pasišvenčiame. Viešpačiui gi svarbus tasai mūsų gyvenimas, kurio mes siekiame, mūsų amžinybė. Ir jei nepažįstame priešais save Kristaus, tai mums yra paliktas Jo žodis, Jo Sakramentai, Jo broliai. „Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems, ką matei.“ Šitokiais žodžiais Kristus pasiuntė Mariją Magdalietę. Jis prisikėlė visiems, ne tik savo mokiniams. Vėliau pasirodė apaštalams, o dar vėliau – visai miniai. Bet ne visi Jį atpažino. Lygiai taip pat, kaip ir šiandien – ne visi Jį atpažįsta. Kaip džiaugėsi Jo mokiniai – kokioje dabar garbėje jų Mokytojas, nors buvo paniekintas, išjuoktas ir pažemintas! Tai buvo tikras jų prisikėlimo džiaugsmas.

Velykos yra iškilmingiausia ir reikšmingiausia krikščionių šventė. Ji primena Išganytojo pergalę prieš mirtį ir nuodėmę, Jo iš numirusių prisikėlimo ir atpirkimo darbo užbaigimą. Velykos yra katalikiškų bažnytinių metų centras – visų švenčių vainikas. Kristus, prisikeldamas iš numirusių, užtikrino kad ir mes po mirties kelsimės ir eisime į amžinąjį gyvenimą. Velykos turi būti kiekvieno žmogaus sielos prisikėlimo šventė, nes mus kviečia prisikelti iš nuodėmės.

Ir šiandien norisi kreiptis: „Žmonės, sustokite! Kristus prisikėlė!“ Nepaskęskime smulkmenose, už laikiną gerbūvį neparduokime dvasinio gyvenimo. Džiaukimės savo tikėjimu, kad patrauktume abejojančiuosius. Tada tikrai pajusime – Kristus prisikėlė! Sveikinu visus geros valios žmones Jėzaus Kristaus prisikėlimo šventės proga ir noriu padrąsinti: nebijokime sunkumų, nes pats Kristus užtikrino: „Net visi jūsų galvos plaukai suskaityti“ (Lk 12,7).

Šventos Velykos tepripildo Jus drąsos, ramybės, pasitikėjimo ir vilties. Amen.

Kun. Ferdinantas Žilys