Švč. Mergelės Marijos Gimimo iškilmė

Išganymo aušros šventė
 
Brangūs broliai ir seserys, šiandien švenčiame Mergelės Marijos, Dievo ir mūsų motinos gimimo dieną. Džiaukimės! Marijos gimimas yra išganymo aušra, Kristaus Įsikūnijimo skelbimas ir Marijos prasidėjimo be gimtosios nuodėmės apreiškimas. Šiandien per būsimąją Dievo Motiną į pasaulį įžengė visiškai atstatyta Dievo vaikų laisvė, primenanti tą laisvę, kurią turėjo žmonijos pirmieji tėvai prieš gimtąją nuodėmę. Kiekvieno žmogaus gimimas atneša, arba turėtų atnešti, pasauliui daug vilties ir džiaugsmo.
 
Tai gyvybės tvirtinimas, skelbiantis tą palaiminimą, tą augimo bei vaisingumo jėgą, kurią Dievas davė žmonijai nuo pradžios. Vis dėlto dėl gimtosios nuodėmės žmogus gimsta paliestas ne tik džiaugsmo, bet ir liūdesio, žmogus tarsi neša su savimi mirties bausmės dekretą.
 
Ateidamas į pasaulį kiekvienas iš mūsų galėtų ištarti 87-tosios psalmės žodžius: „Aš esu vargšas, jau mirštantis nuo pačios savo jaunystės, nuo pačios kūdikystės“. Per visą savo gyvenimą žmonės yra pašaukti naudotis savo laisve, kad galėtų atsakyti į kvietimą tapti Dievo vaikais ir dalyvauti Švč. Trejybės meilės gyvenime. Bet po gimtosios nuodėmės žmogiškoji laisvė yra sužeista ir linkstanti veikiau į blogį nei į gėrį. O Marija gimė, kad galėtų tarnauti savo dieviškojo Sūnaus Įsikūnijimo slėpiniui.
 
Savo prasidėjimo akimirką Marija šventosios Onos įsčiose apsaugota nuo prigimtinės nuodėmės žaizdos, iš anksto atpirkta dėl numatytų Kristaus aukos nuopelnų, ji visiškai priklauso Dievui nuo pirmojo savo egzistencijos momento. Ji iš tikrųjų gimė ir gyveno mūsų pasaulyje, kuris yra pavaldus nuodėmei ir jos pasekmėms. Ji buvo pašaukta sekti savo Sūnumi Jėzumi išbandymų ir kančios kelyje. Tačiau ji buvo laisva kaip Adomas ir Ieva prieš jų nuopuolį. Jos laisvė nekalta ir dėl to visiškai laisva. Ji neturėjo jokio polinkio arba potraukio į blogį, jokios simpatijos jam, jokio bendrininkavimo su juo, jokio susižavėjimo nuodėme, jokios žavingos iliuzijos. Nuodėmė negyveno joje, kaip ji gyvena mumyse, ir todėl jai nereikėjo prarasti jėgų kovojant su ja. Štai kodėl ji buvo visiškai laisva augti meilėje.
 
Per visą savo gyvenimą ji keliavo šioje žemėje tikėjimo tamsybėse per džiaugsmingus, skausmingus ir šlovingus įvykius, ne visada tobulai suprato Dievo planą arba Jėzaus elgesį, bet visada pasitikėjo, pakluso ir mylėjo. Kiekviename savo gyvenimo etape, pradedant nuo apreiškimo dienos iki savo paskutinių dienų Efeze kartu su šventuoju Jonu, po Kristaus Prisikėlimo ir Sekminių ji žengė vis toliau, vis aukščiau, nuo vieno šventumo slenksčio iki kito, nuolat pranokdama ribas, kurios ją sulaikydavo kaip kūrinį. Ji peržengė tas ribas, kad galėtų vis giliau priimti savyje Dievo šviesą, Dievo valią, Dievo meilę.
 
Ji taip pat teigiama prasme galėjo kartoti 87 psalmės žodžius: „Aš esu vargana (nes tobulai nuolanki, žinau, kad nieko neturiu savyje, išskyrus man Dievo suteiktas dovanas) ir mirštanti nuo pačios savo jaunystės, nes Šventoji Dvasia mane išmokė nuolat mirti savo žmogiškiems ribotumams, kad galėčiau vis pilniau gyventi Dievui.“ O tai darydama savo žemiško gyvenimo pabaigoje, ji galėjo be lūžio įžengti su siela ir kūnu į dangiškosios šlovės pilnatvę. „Šventosios Mergelės iškilus gyvenimas“, – kaip mes giedame šiandien, – „tikrai nušviečia visą Bažnyčią“ ir kiekvieną Bažnyčios narį.
 
Jos gyvenimas mums padeda pirmiausia suprasti, koks tikriausiai būtų buvęs žmogus augimo kelionės pradžioje, jei nebūtų nusidėjęs. Tai būtų buvusi ilga, nuolatinė kelionė nuo vieno gėrio iki aukštesnio gėrio ir kelionė baigtųsi Dangaus karalystės šlovėje. Bet ir čia, mūsų ašarų slėnyje, Marijos iškilus gyvenimas nušviečia mus kaip stella maris, kaip žvaigždė audringoje jūroje. Niekada neturėjusi nieko bendra su blogiu, ji gali stipriai mus paremti, kai kovojame su gyvenančia mumyse nuodėme.
 
Ji visada kreipia mūsų žvilgsnį į savo Sūnų Jėzų, moko mus visiškai užmiršti blogį, kad galėtume peržengti kasdien savo žmogiškas ribas, žengti iki aukštesnio gėrio, po truputį mirdami sau. Štai kodėl „Sveika Marija“ maldos antroji dalis yra aktuali kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką: „Šventoji Marija, Dievo motina, melsk už mus dabar ir mūsų mirties valandą, kad galėtume mirti sau ir vis pilniau, vis intensyviau atgimti ir gyventi Dievui su tavimi ir su tavo palaimintuoju įsčių vaisiumi Jėzumi.“ Amen.
 
Tėvas Grigalius Casprini OSB
homilija iš www.palendriai.lt