Tėvo veidas

Apd 6, 1–7: Jie išsirinko septynis vyrus, pilnus Šventosios Dvasios
Ps 33, 1–2. 4–5. 18–19. P.: Viešpatie, būki tu mums gailestingas, mes gi taip tavim tikim. / Aleliuja.
1 Pt 2, 4–9: Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė
† Jn 14, 1–12: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas

 

“Tikite Dievą – tikėkite ir mane“. Brangūs broliai ir seserys, joks žmogiškas mokytojas, ganytojas ar pranašas negalėtų taip kalbėti. Tai būtų klaidinga pretenzija, pavojinga, beprotiška iliuzija. Tačiau, nepaisant savo menko supratimo, mokiniai instinktyviai nujautė, kad Jėzus yra vertas visiško pasitikėjimo. Dėl pačių jo darbų jie galėjo tikėti, kad Jėzus ateina iš Dievo, ir kad dangiškasis Tėvas pilnai veikia jame. Gyvendamas žemėje, Jėzus darė darbus, kurių niekas kitas nėra daręs. Jis atleido žmonėms jų nuodėmes, prikėlė mirusius, paskutinės vakarienės metu jau davė mokiniams savo kūną ir kraują, kuriuos vėliau paaukos ant kryžiaus už visų žmonių išganymą.

Norėdamas vesti mokinius į dar pilnesnį Dievo slėpinio supratimą Jėzus pasakė : „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu vis dar manęs nepažįsti, Pilypai? Kas yra mane matęs yra matęs Tėvą“. Tai, ką Jėzus pasakė Pilypui ir visiems apaštalams Paskutinės Vakarienės metu, jis nuolat sako kiekvienam iš mūsų: po tiek laiko jūs dar manęs nepažįstate? Būdamas Gerasis Ganytojas, Jėzus kreipiasi į kiekvieną jo vardu, kaip asmuo į asmenį. Tai darydamas jis nori mums apreikšti ne tik save, bet ir kitą asmenį, jis nori mus vesti pas Dievą, kuris yra jo Tėvas. Bet, ar yra asmuo, kuris galėtų tobulai parodyti Dievą savyje?

Ir kita vertus, ar Dievas, visa ko šaltinis ir Tėvas, yra iš tikrųjų asmuo? Pirmiausia reikėtų paklausti: kas yra asmuo? Asmuo – tai protinga, laisva, antonimiška būtybė gebanti įeiti į meilės bendrystę su kitais asmenimis. Senosios gamtos religijos laikydavo dievais ir dievaitėmis daugelį turinčių žmogišką veidą asmenybių, tačiau asmenybės tik atstovaudavo įvairias kosminės jėgas bei energijas ir jas simbolizuodavo. Pagonys taip pat neretai vadindavo dievais, kai kuriuos žmogiškus asmenis, mitologinius didvyrius, arba kartais net ir istorines asmenybes, pavyzdžiui jų tautų valdovus.

Kita vertus, dauguma graikų filosofų ir Rytų religijų išminčių manydavo, kad vienintelė Aukščiausioji Būtis, visatos pirmoji priežastis arba pasaulio siela, kuri yra virš visų anų dieviškų arba sudievintų asmenų, ir kuri veikia juose, negali būti asmuo, ji turi būti beasmenė. Ji lemia, judina, valdo ir traukia savęs link visus dalykus, tačiau ji pati jais nerūpina, jų pažįsta ir nemyli. Tuo tarpu visa Biblija skelbia, kad Aukščiausias transcendentinis Dievas, pasaulio kūrėjas yra Asmuo.

Pilnas Senojo ir Naujojo Testamento apreiškimas palaipsniui leido suprasti, kad asmens sąvoka turi Dieve savo pirmą ir tobuliausią pavyzdį, kad amžinasis Dievo gyvenimas yra meilės bendrystė tarp trijų dieviškų asmenų. Nuo pradžios Dievas apsireiškė Izraeliui ne tik kaip transcendentinio buvimo pilnatvė, bet ir kaip asmuo, kaip protingas pasaulio kūrėjas, kuris viska tvarko ir valdo su meile savo išmintinga apvaizda. Jis laisvai pasirinko savo tautą, jis bendravo su savo išrinktais draugais, jiems apreikšdamas save per savo Žodį. Senajame Testamente po truputį paaiškėjo, kad Dievo Žodis turi ir savo atskiro asmens bruožus.

O dabar tas Žodis yra tapęs kūnu. Antrasis Trejybės asmuo, Dievo garbės spindesys, jo tobulas paveikslas yra tapęs matomas Kristuje Jėzuje. Jis atėjo į pasaulį išgelbėti ir išgydyti mus, asmenis sukurtus pagal Dievo paveikslą, nuodėmės sužeistus dėl dvasinio aklumo ir širdies kietumo, negebėjusius matyti ir mylėti Dievą. Jis dabar mums yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Savo paklusnumu Tėvui iki Kryžiaus mirties, Kristus mums tapo sugrįžimo pas Dievą keliu. Savo nesavanaudiškos meilės auka ant kryžiaus, jis tapo tiesa, rodančia pasauliui ištikimo ir mylinčiojo Tėvo autentišką veidą.

Visu savo dievišku ir žmogišku buvimu, jis tapo mūsų gyvenimu, mūsų gyvenimo pavyzdžiu šiame pasaulyje ir danguje. Nes jis mums siuntė Šventąją Dvasią, kuri mus daro Kristaus įrankiais išganymo darbe ir įvaikintais Dievo sūnumis Trejybės bendrystėje. Šitaip Viešpats, veikiantis mumyse, per mūsų maldas ir dvasines aukas, atlieka ir atliks iki pasaulio pabaigos dar „didesnius“ darbus. Tuo tarpu, jis nuolat mus veda savo Tėvo namų link, kur su juo ir visais šventaisiais mes giedosime Švenčiausiosioss Trejybės amžiną ir visada naują giesmę, girdėtą šių Mišių pradžioje: Cantate Domino canticum novum, alleluia.

T. Grigalius Casprini OSB
www.palendriai.lt