Tiesos Dvasia

Apd 8, 5–8. 14–17: Dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią
Ps 66, 1–3a. 4–5. 6–7a. 16. 20. P.: Visi pasaulio kraštai, sveikinkit Dievą. / Aleliuja.
1 Pt 3, 15–18: Kūnu numarintas, o dvasia atgaivintas
† Jn 14, 15–21: Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją

Kiekvienas žmogus norėtų gyventi ramiai, laimingai ir džiaugsmingai, be problemų, sunkumų ir rūpesčių. Tai vienas didžiausių mūsų širdies troškimų. Atrodo, daug dedame pastangų, kad gyventume laimingai. Tačiau mūsų gyvenimas pažymėtas ir nerimo: ką mums atneš prasidėjusi diena, atėję naujieji metai, būsimi susitikimai su naujais žmonėmis? Kuomet viskas vyksta pagal mūsų planą ir atitinka mūsų lūkesčius, esame ramūs ar net laimingi. Deja, dažnai įvairios gyvenimo aplinkybės neduoda mums ramybės ir neleidžia užmigti. Tada ieškome palaikymo, laukiame linksmesnių žinių, trokštame paguodžiančio žodžio. Šiandien mus guodžia Jėzus sakydamas: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią“ (Jn 14, 16–17). Pirmajame skaitinyje girdėjome, kaip Šventoji Dvasia atėjo į pirmųjų krikščionių bendruomenę Samarijoje, nes jos gyventojai anksčiau buvo girdėję ir priėmę Dievo žodį, kurį jiems skelbė apaštalas Pilypas.

Šventoji Dvasia ateina tik ten, kur žmonės jau yra priėmę Kristų į savo širdis. Ką reiškia priimti Kristų? Atsako pats Jėzus: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų.“ Būtent, „jei“ laikysimės įsakymų. Mes sakome, kad tikime Kristaus prisikėlimu, Jį vadiname Viešpačiu, tvirtiname Jį mylį. „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų.“ Kokia mūsų meilė, jeigu nesiklausome Evangelijos? Galbūt priežastis yra ta, kad užmirštame, kas yra meilė. Mes meilę suprantame kaip žodžius, kaip stiprų širdies plakimą, tačiau ne kaip nuoseklų Evangelijos laikymąsi savo gyvenime.

Kristus sako: „(Dangaus Tėvas) duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius.“ Nors kartais ir pamirštame, kas yra meilė, Šventoji Dvasia be paliovos mus moko tiesos ir veda į meilės pilnatvę. Dažnai apie Šventąją Dvasią kalbame kaip apie tą, kuri pašventina, suteikia išminties, žinių, proto ir jėgos. Tačiau Šventoji Dvasia mato ir tai, kad žmogaus poreikiai neapsiriboja darbu ir duona. Mums visiems, idant gyventume, reikia Globėjo ir Suramintojo. Ypač tada, kai mūsų širdis nerami, kai mums šiame pasaulyje vieniša ir baisu, kada mus užvaldo liūdesys ir nuovargis arba net ir abejingumas, kuomet nematome gyvenime jokių perspektyvų arba kai mus išduoda draugai ar pažįstami. Kas mus gali tuomet paguosti? Atsakymas yra vienas – tik Dievas – Šventoji Dvasia, Tiesos Dvasia, Globėjas ir Suramintojas. Guodėjas yra tas, kuris skuba padėti, paguosti. Šventajai Dvasiai turime be galo daug už ką dėkoti, ypač už pagalbą maldoje: „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais maldavimais. Širdžių tyrėjas žino Dvasios siekimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 26-27). Tačiau, kai sunku, kažkodėl neskubame semtis paguodos iš Dievo, iš Šventosios Dvasios šaltinio. Pirmiausia ieškome paguodos turtuose, valdžioje, pasilinksminimuose, o gal net tuščiai leisdami laiką.

Dievas Globėjas laukia, kada gi žmogus leisis apdovanojamas, kada nusižeminęs atsistos Dievo akivaizdoje ir pripažins savo silpnumą. Paguodos Dievas nori, kad kiekvienas iš mūsų, paguostas Dievo, paguostų ir kitus žmones.
Kad suteiktų jiems viltį, palengvintų ligonių kančias, suramintų abejojančius ir nusivylusius gyvenimu. Jeigu visi žmonės, kurie taip gausiai per Mišias eina priimti Eucharistijos, nors po keletą paguodos žodžių per dieną ištartų kitiems, jau būtų padarytas didelis darbas. Eucharistija yra Šventosios Dvasios šaltinis. Šventosios Dvasios dovanomis privalome dalytis su kitais, kad guodžiančioji Dievo Dvasia visus pasiektų.

Prašykime Viešpaties malonės, idant pažintume priežastis, dėl kurių pasaulis negali priimti Šventosios Dvasios, o pažinę mokėtume jas pašalinti iš savo gyvenimo, vengdami pasaulio žalingos įtakos. Pasižadame šiandien dažnai persikelti mintimis į tą valandą, kai Šventoji Dvasia buvo suteikta apaštalams, ir karštai melstis, kad ir mes tą Dovaną gautume.

 Bažnyčios žinios Nr. 4 (442) 2017