Tikėjimo didumas

Iz 56, 1. 6–7: Ateivius aš nuvesiu į šventąjį kalną
Ps 67, 2–3. 5. 6. 8. P.: O Dieve, tave tegarbina tautos, tešlovina visos tautelės!
Rom 11, 13–15. 29–32: Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami
† Mt 15, 21–28: O moterie, didis tavo tikėjimas!


Kokiais skirtingais keliais sutinkamas Viešpats! Išrinktajai Dievo tautai tikėjimo nuostata – tai prisiminimas, ką Viešpats nuveikė per istoriją, nuolat aktualus pasirinkimas laikytis ištikimybės ir teisingumo pagal Dievo paliktą teisę. Ateiviai ir pagonys Dievą suranda girdėdami apie Jo darbus ir patirdami Jo veikimą.

Apie Jėzaus galingus darbus, stebuklus bei pagydymus išgirdo ir iš pagonių kilusi kanaanietė moteris. Meilė dukrai ir didelis rūpestis dėl jos sveikatos atvėrė akis ir širdį. Moteris prašo pasigailėjimo ir kreipiasi į Jėzų karališkuoju titulu: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau!“ Toks kreipinys primena, kad į Jėzų ji žvelgia ne tik kaip į mokytoją ar pranašą, bet ir sudeda visas viltis bei lūkesčius kaip į galingą, laukiamą Viešpatį. Jėzaus abejingumas mus gali sugluminti. Gal Viešpats neišgirdo, buvo užsiėmęs? Jėzaus delsimas virto proga mokiniams veikti. Apaštalai tarpininkauja palaikydami moterį, nes jos atkaklus ir garsus prašymas tikriausiai labai įkyri.

Paaiškėja Jėzaus delsimo priežastis: „Esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“ Jėzaus misija skirta pirmiausia Izraelio tautai, kuriai Viešpats įvairiais būdais yra kalbėjęs. Tačiau ši tauta vis nepaklūsta, nepriima Dievo ženklų. Moteris dar kartą atakuoja Jėzų, nenustoja vilties, parpuolimu išreiškia atkaklumą ir taip dar labiau sustiprina savo prašymą. Šįsyk Jėzus primena seną ir kiek paniekinantį pagonių apibūdinimą: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ Šunimis būdavo vadinami pagonys. Taip būdavo išreiškiamas jų nenuovokumas pripažinti tikrąjį Dievą Kūrėją. Vaikais vadinama Izraelio tauta, kuri savo Tėvu pripažįsta vienintelį Dievą Kūrėją ir Palaikytoją. Vaikų duona – dosniai dalijamos Viešpaties malonės, sotinančios ištikimuosius. Moteris, nepaisydama tikriausiai kiek rūsčiai nuskambėjusio priminimo, trečią kartą paliudija atkaklumą, ištvermingą ir nuolankų tikėjimą: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“ Jėzaus širdis neatlaikė. Susižavėjimo ir nuostabos kupinais žodžiais palydimas ir išpildomas moters troškimas: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“

Tris kartus ir šiuo atveju įvairiais žodžiais nusakytas prašymas išreiškia patį aukščiausią troškimo laipsnį. Atkaklumas gėrio, vilties, meilės ir tikėjimo kelyje, net kai tai atrodo nesuprantama, kai tam kliudoma, visada po kurio laiko pasiekia išsipildymo uostą. Kaip sako šv. Augustinas: „Daryk, ką gali, o prašyk, ko negali. Dievas duos, kad tu galėtum.“ Svetima, nepažįstama nuolanki ir atkakli moteris tampa pavyzdžiu išrinktajai tautai, kokio tikėjimo reikia. Nė vienam iš savųjų Jėzus neskyrė tokių pagyrimo žodžių, nes vis susidurdavo su abejone, svarstymais, įtarumu. Čia galime atpažinti, koks yra tikro ir tvirto tikėjimo pagrindas, – tai savo bejėgiškumo pripažinimas ir pasitikėjimas Jėzuje veikiančia paties Dievo galia. Tai savo puikybės ir egoizmo peržengimas, paties Viešpaties pagalbos lūkestis.

Kalbėdamas apie pražuvusias Izraelio namų avis ir vaikų duoną, Jėzus dar kartą beldžiasi į savo tautiečių širdis, kad pažadintų jų ilgesį ir troškimą atpažinti čia pat vykstančius Dievo darbus. Apaštalas Paulius taip pat puoselėja viltį, jog Dievo išrinktoji tauta, turinti neatšaukiamas malonės dovanas ir pašaukimą, sulauks pasigailėjimo. Tautiečiai turėtų užsidegti pavydu, kad pagonys paveldi tiek daug Dievo dovanų, klusnumu priimdami Jėzų kaip Viešpatį. Dievas tiek žydus, tiek pagonis uždaro neklusnume ne todėl, kad kankintų, bet norėdamas leisti patirti, kur nuveda kietasprandė, išpuikusi širdis, kuri neklauso ir nenori atsiliepti, neturi nuolankumo ir pristinga atkaklumo. Tačiau tikinčiam viskas gali būti įmanoma (plg. Mk 9, 23). Jėzus mokiniams sakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: Persikelk iš čia į tenai, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo“ (Mt 17, 20). Supratimas apie Dievo galybės veikimą mūsų gyvenime yra apgultas abejonių. Tačiau stipresnio tikėjimo nuostatos, atviresnės širdies Viešpaties veikimui galima prašyti, kaip tą darė ir kiti Jėzaus sutikti žmonės: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9, 24).

Šv. Jonas Auksaburnis, kalbėdamas apie tikėjimą kaip didžią Viešpaties dovaną, sakė, kad atverti akis – Dievo reikalas, o klausyti – tai mūsų reikalas. Todėl tikėjimas yra dieviškas ir kartu žmogiškas darbas. Nuo žmogaus valios, nuo jo pasirinkimo priklauso, ar dieviškoji žinia, pats Dievas bus įsileistas į klausančiojo širdį. Nepakanka pritarti Dievo asmeniui, net ir pripažinti Jėzų esant gyvenimo Viešpačiu. Tai labai svarbus ir lemiamas žingsnis. Tačiau tikėjimas, tarsi sėjėjo pasėtas grūdas, toliau turi augti ir duoti vaisių. Tikras krikščioniškas tikėjimas turi vesti į gyvenimo keitimą, priminti apie mūsų elgesio peržvalgas, kad ne tik pripažintume Jėzų kaip mums reikšmingą asmenį, bet ir sektume jo gyvenimo nuostatomis. Gyvas ir veiklus krikščioniškas tikėjimas įsikūnija kasdieniuose mūsų darbuose. Kitaip Jėzaus vardo ir Jo galybės išpažinimas virstų vienadiene švente, bet būtų užmirštas ir išsigintas mūsų kasdienybėje.

 

Parengė kun. Saulius Bužauskas
Bažnyčios žinios Nr. 7 (445)