Šio sekmadienio ištrauka iš Evangelijos pagal Luką mums pasakoja įvykį, kai Viešpats Jėzus, būdamas sinagogoje, kalbėjo susirinkusiems žmonėms. Susirinkusiųjų akimis žiūrint, Jis kalbėjo aštriai, tiesiai. Kalbėjo tokius dalykus, kurie juos palietė ir užrūstino. Susirinkę žmonės buvo taip įpykę, kad išvijo Jėzų iš sinagogos, išvarė Jį iš miesto ir norėjo nustumti nuo kalno, tačiau jam pavyko pasišalinti. Jėzus kalbėjo teisingus dalykus, kurie nepatiko susirinkusiems žmonėms.

O ar mūsų visuomenėje tiesa yra ypač mėgstama? Ar tikrai nuoširdžiai kiekvienas norime girdėti tik tiesą, kas yra sakoma apie mus, ar mūsų artimuosius? Ar galime priimti teisingai mums išsakytą kritiką, kad galėtume susimąstyti ir padaryti išvadas? Ar susimąstome, kad galbūt kažką savo gyvenime turime keisti, kažką daryti kitaip? Tai klausimai, į kuriuos kiekvienas nuoširdžiai sau atsakęs, gali ieškoti būdų, kaip augti kaip asmenybei, kaip tobulėti. Dvasinis gyvenimas yra taip pat labai svarbus. Kiek laiko skiriu maldai? Ar prieš maldą būnu pakankamai nurimęs, susikaupęs? Kaip man sekasi priimti Dievo Žodį, kurį skaitau Šv. Rašte, ar girdžiu jį, dalyvaudamas šv. Mišiose? Ar mano protas yra tinkamai nusiteikęs priimti girdimą Dievo Žodį, ar visgi jis praslysta pro ausis ir taip nepasilieka mano mintyse, mano apmąstymuose?

Kai kada žmonės sako – aš neturiu laiko maldai, esu taip užsiėmęs, kad neturiu kada melstis. Negi išties negalima surasti savo kasdienybėje bent akimirkos padėkoti Viešpačiui už tai, ką turime, už tai, kad galime gyventi šį gyvenimą, kuriame tiek daug įvairių spalvų, priešingybių, išgyvenimų. Tik nuo mūsų pačių priklauso ar Dievo Žodis pasilieka mumyse ir ar mes juo gyvename, ar bent jau rodome pastangas, kad norime gyventi pagal Jėzaus Kristaus mokymą. Amen.

Kun. Rolandas Kazlauskas