Tikroji išmintis

Zch 9, 9–10: Štai pas tave atkeliauja tavo karalius

Ps 145, 1–2. 8–9. 10–11. 13cd–14. P.: Dieve, mano Valdove, aš tavo vardą garbinsiu amžiais.

Rom 8, 9. 11–13: Jei dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite.
† Mt 11, 25–30: Aš romus ir nuolankios širdies

Keista girdėti sakant, jog tai, ko nepasiekia išmintingieji ir gudrieji, yra atverta mažiesiems. Mes esame pripratę, kad Jėzus kalba palyginimais. Tačiau kaip suvokti tokį dalyką, jog vaikai apie Dievą gali suprasti daugiau nei suaugę mokslo žmonės? Eilinį kartą Kristaus žodžiai kertasi su mūsų logika. Žmogiškoji išmintis jau senovėje paskelbė: „Aš žinau, kad nieko nežinau.“ Tik suvokus savo ribas galima tikėtis jas nugalėti, o norint kažką suprasti pirmiausia reikia pripažinti pažinimo stoką. Kristaus laikų Rašto žinovams ir fariziejams buvo sunku prisipažinti, kad jie ko nors nežino, ir tokia puikybė labai trukdė pamatyti kažką naujo. 

Kodėl Dievas apsireiškia labiau paprastiems, tyraširdžiams žmonėms nei šio pasaulio mokytiesiems? Todėl kad prie Dievo artėjama tikėjimu ir meile. Kuomet pasitikima ne savimi, ne savo išsimokslinimu, bet Dievu. Meilė nugali egoizmą ir padeda atskleisti Dievo valios planą žmogaus gyvenime. Nemanykime, kad Dievas yra prieš mokslą ir žmogaus išsilavinimą. Viskas būtų gerai, jeigu išsilavinęs žmogus nusižeminusiai priimtų tą faktą, jog Dievas viršija bet kokią žmogiškąją išmintį, ir pripažintų Dievo valios vykdymo būtinybę. Garsus fizikas ir matematikas, Paryžiaus mokslų akademijos narys Amperas (A. M. Ampère) rašė: „Mokslininkai didžiuojasi savo mokslu. Bet kas jie, palyginti su paprastu žmogumi, pažįstančiu Dievą.“ Laikyti save mažu, kadangi tik Dievas yra didis, – štai tikroji išmintis. Antraip labai suklysi: šiandien tu esi, tačiau rytoj tavęs jau gali nebūti. Šiandien tau atrodo, jog esi labai reikšmingas, o rytoj istorija tave gali nublokšti į užmarštį ir sumalti į dulkes. Romumas ir nuolanki širdis yra šiandieninės visuomenės vaistai. Kuriems sunku tai suprasti, tegul patyrinėja „mažųjų“ šventųjų gyvenimus: Pranciškaus Asyžiečio, Lurdo regėtojos Bernadetos, Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės, Motinos Teresės iš Kalkutos.

Kadangi mūsų kūnas, sendamas ir silpdamas, mums apie save dažniau primena nei mūsų siela, gana lengva tapti kūno vergu. Mūsų kūnas žino, kokia trapi yra laimė. Todėl jis be paliovos stengiasi aprūpinti save visokiomis gėrybėmis. Atrodo, kad sotus laimingesnis už alkaną, o turtingesnis dažniausiai ir yra sotus. Daroma išvada – geriau būti turtuoliu nei skurdžiumi. Tačiau ekstremaliomis gyvenimo sąlygomis turtingas žmogus pasiruošęs atiduoti viską, kad tik gyventų, būtų sveikas ir susigrąžintų prarastą meilę. Būtent tokiomis akimirkomis mumyse prabyla Dievo balsas. Jis primena mums vertybių skalę. Išbandymų metu ne alkis, drabužių stoka, ne šaltis ir ne troškulys būna svarbiausia, bet neteisingumo, melo, pažeminto orumo pažeista mūsų prigimtis. Tuomet mums šimtą kartų labiau skauda dvasią nei kūną. Didysis nusižeminimas prasideda tada, kai žmogus ima suvokti, koks silpnas yra jo kūnas ir kokia galinga jame gyvenanti dvasia. 

Jėzus nori mus išmokyti tikro gyvenimo. Ir pradeda savo pamoką nuo nusižeminimo. Viešpats nori, kad nusižeminę paimtume jo naštą pagal jo pavyzdį. Tačiau tai nepriimtina šiandieniam žmogui. Pažvelkime, kokias žmonių savybes mes vertiname.Kiekvienas kandidatas, siekiantis gauti darbą, stengiasi įrodyti savo kvalifikaciją. Ir kas nemoka savęs pristatyti, pagirti ir išaukštinti, prapuola, t. y. darbo negauna. Ką tai bendro turi su nusižeminimu? Tai, kad mūsų siela taip pat siekia naujų dalykų – ramybės ir laimės. Žmonių širdys trokšta ramybės ir atgaivos. Jėzus sako: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Lk 10, 21). Kodėl vieni gali tai suprasti, o kiti ne? Nes Viešpačiui, kad jis užkariautų žmonių širdis, nereikia nei kariuomenių, nei prievartos. Tikėjimas ir meilė gyvenimo jungą per Jėzų Kristų lengvina ir padaro jį pakeliamą. Jėzus moko žmones užkariauti kitų širdis meile. Jėzus nori mus išmokyti tikrojo gyvenimo. „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29).

Parengė mons. Artūras Jagelavičius
  Bažnyčios žinios Nr. 5 (407)