Tikrosios Šventyklos šviesa

Viešpaties paaukojimo šventė tobulai sudabartina ką tik girdėtą Evangelijos pagal Luką ištrauką. Viena vertus, šis Jėzaus kūdikystės epizodas primena kai kurias Senojo Testamento svarbias figūras arba atvaizdus, susijusius su šventykla ir aukomis.

Kita vertus, jis simbolizuoja Kristaus išganymo darbo visišką įgyvendinimą, kuris ateis vėliau per kryžių, prisikėlimą ir Bažnyčios sukūrimą. Kristaus paaukojimas toks, koks jis mums yra papasakojamas Evangelijoje pagal Luką, yra slėpinys arba „mysterium“, turi sakramentinę struktūrą, sudarytą iš gana paprastų gestų ir žodžių, kurie ir aiškina gestų prasmę.

Štai kodėl šis įvykis tapo didelės malonės šaltiniu ne tik tiems, kurie tada dalyvavo Kristaus aukojimo apeigose: Marijai, Juozapui, Simeonui ir Onai, bet ir mums šiandien. Tarp šios malonės vaisių mes galime paminėti keturis: šviesą, tai yra apreiškimo ir tikėjimo šviesą, susitikimą su Dievu ir su Kristumi, apvalymą ne tik nuo kalčių, bet ir nuo ribotumo, ypač būdingo žmonėms kaip sukurtoms būtybėms, ir pasiaukojimas Dievui su Kristumi. Kristus, amžinasis Dievo Žodis ir Sūnus, yra ir visada buvo Šviesa iš Šviesos, tobula dieviškojo apreiškimo šviesa apšviečia visus žmones nuo pasaulio ir žmonijos pradžios.

O žmonės tikėdami dalyvauja šioje šviesoje. Bet dabar Kristus yra atėjęs į pasaulį, priimamas kaip tikras žmogus, gimęs iš Mergelės Marijos. Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo Žodis, yra pagrindinis sakramentas, visų sakramentų šaltinis, Jėzus Kristus apreiškia tiesą apie Tėvą ir mums perduoda Šventosios Dvasios meilę ir malonę. O šiandien Marija su šv. Juozapu atneša į šventyklą savo sūnų 40 dienų po jo gimimo. Tai buvo tikras pranašiškas gestas, nes Mozės įstatymas jokiu būdu nereikalavo pirmagimio vaiko pristatyti į šventyklą, užteko tik, kad jis būtų išpirktas. Tačiau Jėzui nereikėjo atpirkimo.

Jis yra tikrasis Dievo avinėlis, kuris panaikino pasaulio nuodėmę. Jo pristatymas Dievo šventykloje jau yra jo išganingos ant kryžiaus aukos simbolis. Simeonas su pranaše Ona puikiai paaiškino Marijos aukojimo gesto prasmę. Šventosios Dvasios paskatintas Simeonas atėjo į šventyklą susitikti su Jėzumi ir jo tėvais. Dėl tikėjimo ir pranašystės šviesos jis galėjo atpažinti šiame neturtingos šeimos kūdikyje ne tik Dievo tautos karalių ir Mesiją, Izraelio garbę, bet ir visų tautų šviesą, Dievo Tėvo tobulą paveikslą ir apreiškėją.

Simeonas, teisusis „Viešpaties varguolis“, puikiai suprato, kad Izraelio tauta buvo išrinkta ne tam, kad ji viena atskirai naudotųsi Dievo įsūnystės malone, bet kad per ją, per jos Mesiją išgelbėjimo šviesa pasiektų visą pasaulį. Be to, Simeonas jau matė Kristuje Viešpaties kenčiantį tarną, kuris bus prieštaravimo ženklu Izraelyje. Iš tikrųjų Jėzus bus dalies tautos atmestas, jis bus pasmerktas mirties bausme ir nukryžiuotas, ir pati Marija užjausdama Sūnų kentės su juo taip, tarsi jos širdis būtų perverta kalaviju. Šitaip Jėzus pasiaukos už pasaulio gyvybę, ir Marija bendradarbiaus su juo išganymo darbe.

Simeono pranašystė Marijos neišgąsdino, atvirkščiai, kartu su Juozapu ji stebėjosi tuo, kas buvo kalbama, tyliai ir džiaugsmingai sutikdama visuose dalykuose atlikti Dievo valią. Susitikimas su Simeonu buvo tarsi jos nekaltosios širdies apvalymas arba praplėtimas. Marijai buvo pranešta, kad ji turės pasiaukoti su Kristumi. Nuo dabar ji yra pašaukta peržengti visas normalias savo žmogiškos širdies ribas. Juk iki šiol šventoji Mergelė buvo prisirišusi prie kūdikėlio Jėzaus, mylėjo jį kaip savo Sūnų ir Dievą bei jam tarnavo visomis savo jėgomis, bet vis dėlto kaip motina savo vieninteliam sūnui. O nuo dabar ji ima suprasti, kad jos širdies meilė turės apimti visus žmones, už kuriuos Jėzus paaukos savo gyvybę ant kryžiaus.

Broliai ir seserys, kaip Simeonas ir Ona mes esame kviečiami sutikti Kristų šiandien ir kiekvieną dieną jo Mišių aukoje, atpažinti jį kaip mūsų Dievą ir Išganytoją ir semtis iš jo gailestingumo bei malonės sau ir visiems žmonėms. Kaip Mergelė Marija ir šv. Juozapas mes esame kviečiami pasiaukoti su Kristumi bendradarbiaudami su juo pasaulio išganymo darbe. Mes esame raginami nuvalyti ir praplėsti savo širdies erdvę, kad joje tilptų ne tik mūsų asmeniniai troškimai ir rūpesčiai, bet ir visas Dievo išganymo planas.

Kartu su Jėzumi mes esame pašaukti aukoti savo kūnus ir savo gyvybę kaip šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą. Tai yra visų tikinčiųjų krikšto pažadų programa ir dar daugiau –šventojo Benedikto pasiūlytas vienuoliško nuolatinio atsivertimo kelias. Išmokime atmintiniai ir dažnai kartokime seną ir labai gražią šios dienos Mišių pradžios maldą: „Visagalis amžinasis Dieve, nuolankiai maldaujame tavo didybę: kaip vienatinis tavo Sūnus, žmogiškąjį kūną priėmęs, šiandien yra paaukotas šventykloje, taip ir mums leisk tyromis širdimis tau pasiaukoti.“ Amen.


T. Grigalius Casprini OSB
www.palendriai.lt