Ugnis aukštutiniame kambaryje

Apd 1, 1–11: Jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn
Ps 47, 2–3. 6–7. 8–9. P.: Kai Dievas žengė aukštyn – linksmybė aidėjo, gaudė trimitai, Viešpačiui žengiant. / Aleliuja.
Ef 1, 17–23: Tėvas pasodino jį danguose savo dešinėje
† Mt 28, 16–20: Man duota visa valdžia danguje ir žemėje

Brangūs broliai ir seserys, liturgija šiandien primena ir sudabartina devynių dienų laikotarpį nuo Šeštinių iki Sekminių. Šis laikotarpis yra labai svarbus, nes jis veda mus į paskutinį išganymo istorijos etapą, į Bažnyčios laiką.

Tai laikas, kuris trunka nuo Kristaus žengimo į dangų iki jo garbingo antrojo atėjimo pasaulio pabaigoje. Vadinasi, tai laikas, kuriam priklausome ir mes su jumis šiandien. Todėl ką tik girdėti VII Velykų sekmadienio skaitiniai nutapo puikų Kristaus Bažnyčios gyvenimo šiame pasaulyje paveikslą. Tai tarsi ikona, kurioje atsiskleidžia Bažnyčios slėpinio anapusinė tikrovė. Apaštalų darbų knygos ištrauka pasakoja, kaip po Kristaus žengimo į dangų apaštalai susirinko Jeruzalės aukštutiniame kambaryje kartu su Marija ir kitais mokiniais, ištvermingai ir vieningai atsidėdami maldai ir džiaugsmingai bendraudami su Jėzumi nebe kūniškai, bet dvasiškai. Reikia prisiminti, kad aukštutinis kambarys – tai vieta, kur Didįjį ketvirtadienį įvyko reikšmingiausias mums visiems įvykis – Jėzus įsteigė savo paaukoto kūno ir kraujo sakramentą.

O dabar, galima numanyti, kad pirmą kartą būtent šį sekmadienį po tos dienos, kai Jėzus buvo „paimtas nuo jų į dangų“, mokiniai, Viešpačiui nebebūnant tarp jų kūniškai, galėjo atrasti ir pajusti ypatingą Kristaus buvimą Eucharistijoje. Tai buvo tikriausiai pirmą kartą nuo to laiko, kai, trokšdami vėl matyti Kristaus veidą danguje ir norėdami taip atspindėti savyje Kristaus veidą žemėje, mokiniai sekmadieniais ėmė šauktis: „Marana tha – ateik, Viešpatie Jėzau.“ Jie būtų galėję taip pat kartoti 26 psalmės jaudinančius žodžius: „Apie tave širdis man byloja: Tu jo veido ieškok – Tavo Viešpatie, veido aš ieškau. Nuo manęs savo veido neslėpk, aleliuja.“ Aukštutinis kambarys – tai taip pat vieta, kur Velykų vakare prisikėlęs Jėzus pasirodė apaštalams kvėpdamas į juos ir tardamas: „Imkite Šventąją Dvasią.“ Dėl šios pirmos Dvasios dovanos apaštalai jau buvo gavę pašvenčiamąją malonę, jie jau tapo Dievo vaikais Kristuje ir ėmė dalyvauti Švč. Trejybės gyvenime. Jie buvo taip pat apdovanoti galia perduoti šią malonę kitiems žmonėms, atleidžiant jiems jų nuodėmės.

O dabar tame pačiame kambaryje kartu su visais mokiniais apaštalai laukia Viešpaties pažadėto galingo Šventosios Dvasios atsiuntimo visai Bažnyčiai, kuri Sekminių dieną bus sutvirtina ir sustiprinta, kad galėtų su pilnu pasitikėjimu ir drąsa liudyti Kristų ir skelbti gerąją naujieną visame pasaulyje. Šis didžiulis impulsas, duotas pirmą kartą penkiasdešimt dienų po Kristaus prisikėlimo, bus nuolat pakartojamas ir atnaujinamas per visą Bažnyčios istoriją, Tėvui ištikimai atsiliepiant į Kristaus ir į jo mokinių maldą. Mokiniai, melsdamiesi aukštutiniame kambaryje, jau galingai patiria, kad Jėzus meldžiasi ir užtaria juos danguje. Mes ką tik girdėjome Kristaus, aukščiausiojo Kunigo, maldos pradžią iš Evangelijos pagal Joną. Ši malda, sukalbėta pirmą kartą Eucharistijos įsteigimo metu, iškilmingai išreiškia Kristaus auką savo Tėvui visų žmonių labui.

O dabar išaukštintas žmonių rankų nesukurtoje dangaus šventykloje Jėzus nuolat pristato Tėvo akivaizdoje savo vieną kartą ir visiems laikams paaukotą kūną, kraują ir sielą, savo pašlovintą žmogiškąją prigimtį. Jėzus Kristus, prisikėlęs iš numirusių ir sėdintis Dievo Tėvo dešinėje, yra tapęs išganymo ir sudievinančios malonės šaltiniu visai žmonijai. Kristus, kaip žmogus, yra įžengęs į pilną galios ir gyvenimo bendrystę su Tėvu, su gyvuoju Dievu. Mes žinome, kad jis mūsų niekada nepaliks našlaičiais, kad nauju bendrystės būdu jis bus su mumis čia, žemėje, kasdien, iki pasaulio pabaigos.

Todėl mes esame kviečiami nuolat bendrauti su juo tikėjimu, viltimi ir meile ir bendradarbiauti su juo išganymo darbe. Kad mes galėtume tai daryti, mes esame kviečiami per šias dienas tarp Šeštinių ir Sekminių ir taip pat per visą mūsų gyvenimą šioje žemėje ištvermingai pasilikti mūsų aukštutiniame kambaryje – tai yra Kristaus Bažnyčioje, mūsų dvasinėje mokykloje. Tai vieta, kur mes galime išmokti bendrauti su Kristumi aukštybėse, bendrauti su Marija ir visais šventaisiais.

Tai vieta, kur Šventoji Dvasia duos mums visas reikalingas galias ir malones, kad galėtume vis intensyviau tarnauti Dievui ir mūsų broliams su džiaugsmu ir meile. Kaip mes jau prašėme Mišių pradžios maldoje: Maloningai išklausyk, Viešpatie, maldavimus savo žmonių, kurie išpažįstame Kristų Atpirkėją įžengus į dangaus garbę. Duok mums patirti, jog ir su mumis iki pasaulio pabaigos jis pasilieka, kaip yra pažadėjęs. Amen, aleliuja.

T. Grigalius Casprini OSB
www.palendriai.lt