Veikli Jėzaus žodžio galia

Įst 18, 15–20: Pažadinsiu pranašą ir į jo lūpas įdėsiu savo žodžius
Ps 95, 1–2. 6–7. 8–9. P.: O kad išgirstumėt šiandien, ką Viešpats byloja: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“.
1 Kor 7, 32–35: Nesusituokę rūpinasi Viešpaties reikalais

† Mk 1, 21–28: Jis mokė kaip turintis galią

„Žodis žeidžia, žodis gydo,“ – ne kartą daugeliui girdėta patarlė primena mūsų žodžių galią. Taip esame kviečiami žodžius tarti su atsakomybe ir gerai apsvarstę. Tačiau girdėdami daug žodžių ir kalbų kartais visai nekreipiame dėmesio. Įprantame gintis nuo informacijos lavinos, nuo melagingo, lengvabūdiškai ištarto žodžio, kuris skiriasi nuo skelbiančiojo nuostatų ir veiklos. Toks žodis neįtikina. Taip atsitinka su šventiniais linkėjimais, proginėmis kalbomis ir reklaminiais šūkiais.

Jėzaus skelbiamas žodis taip pat patenka į kalbų laviną, tačiau nepaliauja stebinęs žmonių. Jo žodis tarp gausių žodžių išsiskiria savo galia. Jėzus ne tik kalba, žada, bet savo žodžius ir išpildo. Jėzaus žodis kuria, išlaisvina, atgaivina, grąžina tai, ko žmogus iš tiesų stokoja. Pats Jėzus yra įsikūnijęs Dievo Žodis, todėl ir Jo skelbimas paremtas dievišku autoritetu. Dievo Žodis beldžiasi į širdį, kad žmogus keistųsi, būtų atviresnis, priimtų Jo Autorių, bendradarbiautų vykdydamas tai, kam yra kviečiamas.

Kad ir kiek siektume mokslų, vis tiek neįmanoma pažinti Viešpaties, jeigu negyvensime pagal Jo įsakymus, nes Viešpats pažįstamas per Šventąją Dvasią. Viešpats atsiskleidžia tik nuolankiesiems. Protu galima pažinti tai, kas žemiška, ir tai tik iš dalies, o Dievas pažįstamas veikiant Šventajai Dvasiai, aplankančiai tuos, kurie budi, laukia ir meldžiasi. Netyroji dvasia, varginanti žmogų, pažino Jėzaus asmenyje Dievo šventąjį, tačiau nepriėmė, nesistengė atsiliepti ir sekti. Netyrosios dvasios liudijimas pilnas puikybės, aiškiai pabrėžiamas noras atsiriboti, priešiškumas ir egoizmas. 

Išlaisvinimas iš netyrumo dvasios – tai ženklas apie tikrą Dievo veikimą, skirtą padėti žmogui. „Nutilk ir išeik iš jo!“ – Jėzus griežtais žodžiais sutramdo netyrąją dvasią. Su blogiu nėra prasmės ginčytis ir diskutuoti. Blogį tiesiog reikia stabdyti kuriant gera. Taip išlaisvinamas blogio nuvargintas Viešpaties kūrinys atgauna Dievo vaiko orumą ir laisvę. Blogis sutramdomas Dievo Žodžio galia, ateinančia iš amžinojo gyvenimo. Toji galia dovanojama Dievu pasitikinčiam žmogui.

Apaštalas Paulius Pirmajame laiške korintiečiams primena, kad žmogaus troškimas ir pastangos atsiliepti Dievui ir rūpintis Jo reikalais nėra kilpos užnėrimas ar, kitaip tariant, nepageidaujamas mūsų laisvės suvaržymas, bet žmogui skirtas kilnumas (1 Kor 7, 35). Troškimas patikti Dievui nėra veidmainingas pataikavimas ieškant savo naudos, tartum norėtume įsiteikti savo viršininkui. Patikimas Dievui lydimas ne išorinio apsimestinio mandagumo, bet širdies nuostatos, vidinio atvirumo, troškimo keistis pagal tai, kokį Viešpats nori mane matyti. Dievo noras nėra ambicinga pasipūtusio valdovo užgaida, troškimas parodyti žmonių menkumą. Tai kelias, kuriame žmogus iš tiesų tampa labiausiai savimi ir gali būti pats laimingiausias. Taip atsiveria galimybė iš naujo surinkti išbarstytą savo gyvenimo tikslą.

Tikėjimo kelyje visa įprasminame nuolat savęs klausdami: „Kaip tai priartina mane prie Dievo?“ Mūsų kasdienybėje tariami ir girdimi žodžiai tegul leidžia ne tik suprasti, bet ir įgyvendinti Amžinąjį ir nuolat veikiantį Žodį.

Parengė kun. Saulius Bužauskas