Viešpaties kelininkai

Iz 40, 1–5. 9–11: Taisykite Viešpačiui kelią!
Ps 85, 9ab–10. 11–12. 13–14. P.: Parodyk mums, Viešpatie, savo gerumą, suteik išganingą pagalbą.
2 Pt 3, 8–14: Mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės
† Mk 1, 1–8: Ištiesinkite Viešpačiui takus!

Kelias visais laikais turėjo būti lengvai praeinamas ir pravažiuojamas. Nuo to priklauso, kaip greitai pasieksime kelionės tikslą. Šventojo Rašto skaitiniai kviečia tiesti kelią pačiam Dievui. Nejaugi Visagaliam Dievui reikia pagalbos nutiesti kelią? Juolab, tiesti per dykumą ir tyrus, per kuriuos gali keliauti skersai ir išilgai, tik reikia žinoti teisingą kryptį.

Dievo žodis primena, kad Viešpats trokšta bendradarbiavimo su žmogumi. Kiekviena nuodėmė yra ne tiek kliūtis Dievui ateiti ir veikti, kiek sutrukdymas mums prie Viešpaties priartėti. Tiesti kelią Dievui – tai padėti sau pačiam prie Jo priartėti, Jam atsiliepti, leistis surandamam. Nes Jis pirmas išėjo į šį gyvenimo kelią mūsų ieškoti ir pasitikti. Kelyje pasitaikančios kliūtys – slėniai ir kalvos, visa tai apeiti ne taip paprasta. Išeitis – lyginti kelią.

Kalnai, kuriuos reikia nukasti, gali būti visa tai, kas mums užstoja patį Dievą: prisirišimai, nepabaigiami darbai, visą laisvalaikį, bendravimo su artimaisiais ir maldos laiką praryjantys pomėgiai. Slėniai, kuriuos reikėtų užpilti, – tai mūsų ydos, įsisenėję ar visai atsitiktiniai, bet lengvai mus praryjantys poelgiai, nukreipti prieš Dievo ir artimo meilę. Iš jų gali ištraukti Dievas, bet reikia pirmiausia paties žmogaus apsisprendimo keistis ir kilti, troškimo rinktis tiesesnį gyvenimo kelią.

Šventojo Rašto keliai driekiasi per dykumas. Nuo pat pirmųjų amžių, nuo atsiskyrėlių laikų, dykuma suprantama ne tik kaip geografinė erdvė, bet ir kaip dvasinė būsena, įvairiausios stokos išgyvenimas. Dykumos patirtį primena sudėtingos, nesėkmių kupinos gyvenimo situacijos, kurios tiesiog ištinka bet kokiomis aplinkybėmis. Konfliktai, nuostoliai, nesėkmingi darbai, nusivylimai užgriūva žmogų kaip žemės drebėjimas ir palieka griuvėsius, neaprėpiamus tyrus, pykčio, priešiškumo įkaitintus santykius, kurie tokie karšti kaip dykumos smėlis. O kartais užgriuvusi neviltis, bejėgiškumas atneša liūdesio, apleistumo nykumą ir tai primena naktį atšąlančią dykumą. Viso to žmogus nenori, kankinasi, bet per tokius sunkumus yra dvasiškai brandinamas. Kas kita, kai sąmoningai pasirenkama gyventi stokojant, atsisakius patogumų, įprasto gyvenimo būdo. Tuomet labiau galima pajusti, ką reiškia šiame pasaulyje būti Dievo akivaizdoje juo besąlygiškai pasitikint, o ne mėgautis ir be saiko vartoti save laikant visa ko centru. Šv. Jonas Krikštytojas pasirenka gyventi dykumoje. Jis atsisako patogaus gyvenimo, kad atkreiptų dėmesį ne į save, bet į Dievą, kuris ateina ieškoti pasiklydusio žmogaus.

Dykuma – tarsi nauja pradžia. Kaip tuščia erdvė, smėlis ir akmuo yra naujų statybų pradžia, taip savo patogumų palikimas, išėjimas į atšiaurias sąlygas gali padėti atverti naują gyvenimo etapą, kuriame bus labiau kliaujamasi pačiu Dievu. Šv. Jonas Krikštytojas siūlo kelią – nusigręžti nuo seno, dažnai nenusisekusio gyvenimo kelio, išpažinti nuodėmes, kaip apsivalymo ir naujumo ženklą priimti krikštą ir jau laikytis teisaus gyvenimo būdo, kasdien vadovautis Dievo įsakymais, priimti Viešpaties valią.

Kodėl apie šv. Jono Krikštytojo gyvenimo būdą ir jo skelbiamą žinią – taisyti kelią skaitome per adventą? Adventą Bažnyčia kviečia apmąstyti ne tik kaip pasiruošimą dieviškojo Vaikelio gimtadieniui. Adventas – proga svarstyti apie įvairius Dievo atėjimus, neaprėpiamus Jo kelius. Pirmasis atėjimas – tai Dievo tapimas žmogumi. Šį įvykį kasmet minime kaip mūsų išgelbėjimo kelio pradžią, kaip solidarumo ir brolystės šventę. Antrasis atėjimas – laikų pabaigoje, kai Dievas ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti, objektyviai ir teisingai įvertinti mūsų gyvenimo. Laikų pabaigoje visa kūrinija tarsi iš naujo išbandoma. Jokia medžiaga neišliks Dievo dienos atėjimo metu, visa sutirps iš karščio (plg. 2 Pt 3, 10). Kas tada gali išlikti? Tik tas, kuris išlaiko glaudų ryšį su Dievu, kuris gyvena pagal Jo Žodį. Tobulo ir švento Viešpaties akivaizdoje negali išlikti tai, kas laikina, trapu, paženklinta nuodėmės.

 

Bažnyčios žinios Nr. 11 (449)