Vilties ir laukimo laikas

Iz 63, 16b–17. 19b; 64, 2b–7: O, kad perplėštum dangų ir žemėn nužengtum!
Ps 80, 2ac. 3b. 15–16. 18–19. P.: O Dieve, pastatyk mus ant kojų! Tenušvinta veidas tavasis, ir mes išgelbėti būsim!
1 Kor 1, 3–9: Mes laukiame, kada apsireikš mūsų Viešpats Jėzus Kristus
† Mk 13, 33–37: Budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas


Liturginiai metai prasideda šventu advento laikotarpiu, kuris pažadina mus iš rudens sąstingio ruoštis Kalėdoms. Adventas – Viešpaties laukimo ir vilties metas. Žmogus trokšta, viliasi ir svajoja. Dažnai mūsų viltis būna tik emocionali arba neprotinga: viliamės kažkokio svarbaus susitikimo ar laimėjimo, kuris atneš laimę, drauge suvokdami, jog tai atsitinka labai retai ir negalima ateities grįsti tik laimingu atsitiktinumu. Kukliau elgiamės, kai viltis sudedame į savo jėgas, į darbą, tikimės, jog ateityje mūsų gyvenimas bus mažiau skausmingas. Tokios žmogiškosios vilties apraiškos nesmerktinos, tačiau krikščioniškoji viltis yra visai kitoniška.

Mes, krikščionys, pirmiausia viliamės Viešpačiu, kadangi Dievas per Jėzų Kristų apreiškė, jog pirmas myli mus, tik po to viliamės savimi ir savo darbais. Krikščioniškoji viltis kyla iš pasitikėjimo Dievo gerumu ir jo noro išgelbėti žmones. Tačiau krikščioniška viltis susiduria su tam tikromis žmogiškosiomis kliūtimis. Technikos laimėjimai išaukština žmogų. Branduolinės jėgainės, elektroninės smegenys, genetiniai tyrimai sukuria iliuziją, jog visos problemos bus išspręstos pasitelkiant civilizacijos laimėjimus. Gimsiąs naujas, žmonių sukurtas pasaulis, pilnas intelektinių ir techninių stebuklų. Argi reikia tokiam pasauliui Išganytojo? Toks mąstymas kyla iš naivaus optimizmo ir neprotingos vilties. Kasdien žmogus užsimoja atstatyti Babelio bokštą, tai padūkusios statybos ant lakaus smėlio dievinant nuodėmingą žemiškąjį gyvenimą, žmogų ir jo kūrybą. Tai tragiška žmogaus klaida. Paneigti tikėjimą – tai ne vien įžeisti Dievą, atsispindintį kiekviename jo kūrinyje, bet ir įžeisti žmoniją, kuri visuomet ir visur tikėjo.

Neįtikėtinas tekstas randamas Pamokymuose pamaldžiam maldininkui. Juos įduodavo plaukiantiems į Šventąją Žemę maldininkams, kad jų netikėtai neužkluptų nelaimė: „Visada klausykis, ką kalba jūrininkai. Jeigu jie tyli, vadinasi, viskas yra nepatikima. Jeigu keikiasi, viskas gerai. O jeigu jūrininkai šaukiasi Dievo, reiškia bus didelė audra.“ Tad maldininkai audringomis naktimis klausydavosi ištempę ausis. Jeigu keiksmai skrosdavo dangų, jie apsiversdavo ant kito šono ir ramiai miegodavo. Brangūs tikintieji, ar šiandien tikrai yra saugu ir gera, kai aidi keiksmai ir girtas juokas? Ir ar tikrai nelaimė pranašaujama, kai kyla į Viešpatį tikinčiųjų malda? Gal smarkiai klystame – šiandien viskas atvirkščiai? Ir kaip tik reikia labai sunerimti, kad žmonija keikiasi ir šėlsta, bet nesimeldžia. Ar istorija dar mūsų nepamokė: Dievą pamiršusios ir nuodėmės nebijodamos ištisos civilizacijos nugarmėjo į pražūtį! Gal šiandien kaip tik reikia susirūpinti, kad žmonija nesimeldžia ir brenda į visas įmanomas nuodėmes, jas netgi įteisindama įstatymais? Ar neartėja apokaliptinis tvanas? Nojus statė laivą, kai dar nelijo. Kai lis, jau bus per vėlu.

Mes negalime egzistuoti be Dievo. Tik ryšys su Dievu palaiko mus kaip žmones. Krikščionio viltis turi remtis Dievo valios vykdymu: „Dievą mylintiems viskas išeina į gera.“ Mes viliamės Dievu, kad būtume išlaisvinti iš nuodėmės, kuri itin apsunkina mūsų gyvenimą ir susiaurina mūsų galimybes. Su nuodėme į mus įsismelkia skausmas, nusiminimas, gyvenimo prasmės praradimas. Krikščionišką viltį ypač gaivina malda. Ji kyla iš supratimo, jog esame silpni, riboti ir nuodėmingi, be Dievo palaimos nieko negalintys nuveikti. Viliamės Dievo gailestingumu ir Jo teikiamu išganymu. Viltis labai sustiprėja, kai atgailaujame ir taisomės. Galiausiai viltis yra neatsiejama nuo budėjimo. Jėzus įspėja: „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas!“ Žmonėms visada lengva patekti į apsileidimą ir mieguistumą dvasiniuose reikaluose. Yra du budėjimo priešai: nusiminimas, kai nesitikima nieko nei iš tikėjimo, nei iš savęs pačių, ir apsileidimas – tai dvasinis letargo miegas, kai žmogus mano, jog gali būti išganytas nė piršto nepajudinęs, o gal net priešingai, visas apaugęs nuodėmėmis. Be tikėjimo, vilties ir meilės, be šių svarbiausių krikščioniškojo gyvenimo dorybių, būsime lyg užgesusi žvakė, nesūri druska.

Tad įsiklausykime į apaštalo Pauliaus žodžius: „Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjote. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!“ (Rom 13, 11–12). Adventas kaip budėjimas ir atsivertimas tęsiasi ištisus metus. Bažnyčia mus gyvai ragina pradėti dvasinį budėjimą – adventą: pakilti iš nuodėmių letarginio miego, pažadinti tikėjimą, atgaivinti viltį, uždegti karštą meilę veikliu tikėjimu. Atgailos ir Eucharistijos sakramentai bei gailestingumo darbai – tai pagrindiniai budinčio krikščionio ginklai. Ruoškimės, Viešpats čia pat.

 

Parengė mons. Artūras Jagelavičius